„Kiekvienas susidūrimas gamtoje yra magiškas ir netikėtas, – pradeda Mathieu Le Lay. – Tokiose situacijose imi svajoti apie tobulą vaizdą ir filmuotą medžiagą, kuri parodytų tikrąją akimirkos galią. Viliesi užfiksuoti būtent tai, ką tuo metu jautei. Ryšį, kurio negalima atkartoti.“ Filmų kūrėjas, režisierius ir operatorius, kuriantis vizualiai stulbinančius filmus, pasižyminčius intymiu, dažnai instinktyviu ryšiu su gamta. Mathieu įgijo laukinės gamtos apsaugos laipsnį Salfordo universitete Jungtinėje Karalystėje, o vėliau studijavo IFFCAM, garsiojoje Prancūzijos filmų apie laukinę gamtą kūrimo mokykloje. Kurdamas filmus Mathieu siekia autentiškumo, naudoja natūralų apšvietimą ir filmuoja ekstremaliomis sąlygomis, kad papasakotų istorijas, kurioms jis jaučia aistrą.

„Prieš filmavimą visada gerai pasiruošiu, – aiškina jis, – dieną prieš praleidžiu su savo įranga ir dar kartą patikrinu orų prognozę, bet neatšaukiu filmavimo tik dėl nepalankių oro sąlygų. Tiesą sakant, man patinka filmuoti lyjant, pučiant vėjui arba esant rūkui. Mėgaujuosi tuo. Gali būti sudėtinga, bet tokios atšiaurios sąlygos leidžia man, kaip filmų kūrėjui, pasijusti gyvam.“ „Žmonės ir gyvūnai, kuriuos filmuoju, – tęsia jis, – taip pat patiria tokias sąlygas. Taigi, oras, audros, debesų judėjimas ir lietus... kiekvienas iš šių reiškinių yra vertingas įrankis, leidžiantis lyg pabūti ten pačiam. Tuo iš tikrųjų ir stengiuosi pasidalinti. Noriu priminti, kad visi esame to paties pasaulio dalis, dalijamės tomis pačiomis erdvėmis, tuo pačiu oru, ta pačia ramybe. Ir tai yra tikrasis gamtos grožis.“

Turint omenyje šį ryšį, nenuostabu, kad Mathieu filmų dėmesio centre taip pat yra gamtoje gyvenantys ir dirbantys žmonės. „Žmonės, kuriuos filmuoju, turi ypatingą ryšį su savo aplinka, – atskleidžia jis, – ir mane labai traukia toks gyvenimo būdas. Juos supa tai, ką jie myli, ir tai, kas palaiko jų gyvybes.“ Mathieu teigimu, stebėdamas šiuos žmones, jis gerina savo ryšį su gamta ir savo gebėjimą pasakoti istorijas. „Sekiau kelis laukinės gamtos fotografus, dokumentuodamas jų darbo metodus, ir pastebėjau, kokie jie yra susitelkę ir budrūs. Jie tyli, klausosi, netgi uosto ir liečia aplinką, kurioje yra, pasitelkdami visus savo pojūčius. Ir svarbiausia, jie yra kantrūs ir laukia, kol gyvūnas pasirodys iš miško, nuo kalno viršūnės ar iš dangaus. Jie supranta savo objekto elgesį ir įpročius, ir tai leidžia jiems prie jo priartėti.“

Jis taip pat mėgaujasi ūkininkų ir naminių gyvūnų ryšiu. „Man patinka matyti žmonių ir gyvūnų, nuo kurių jie priklauso, sąveiką. Manau, kad per daug žmonių yra atsiskyrę nuo gyvūnų, nors jie yra nuo jų priklausomi. Jie nelaiko gyvūnų to paties pasaulio dalimi. Esu filmų kūrėjas ir autorius, ir tai reiškia, kad man labai patinka dalintis istorijomis ir apie jas galvoti, – tęsia jis. – Kai ką nors sutinku, dažnai jaučiuosi giliai paliestas jų asmenybės ar gyvenimo taip stipriai, kad iš karto noriu papasakoti jų istoriją. Pirmiausia pajaučiu tai kaip žmogus, o ne kaip filmų kūrėjas. Nesvarbu, ar tai jamabušių vienuolis, gyvenantis miške Japonijoje, ar piemuo Rumunijoje, ar dailidė Montanoje. Iš karto pradedu galvoti, kaip galėčiau papasakoti sutiktų žmonių istorijas, jas pateikti ir papasakoti iš savo perspektyvos.“

Savo filmuose Mathieu naudoja daugybę priemonių šioms istorijoms papasakoti, dažnai kurdamas kadrus, kuriuose žmonės būna labai maži. „Taip išreiškiu, kad niekas nėra aukščiau gamtos, – sako jis, – o pamatęs tuos mažus siluetus atviroje ir laukinėje aplinkoje, gali išties pajusti žmonių pažeidžiamumą. Dažnai manome, kad viską kontroliuojame, bet gamta įrodo, kad ji negali būti pažabota. Man taip pat patinka žaisti su apšvietimu ir taip įtraukti žiūrovą į dokumentuojamą patirtį, – sako jis. – Pavyzdžiui, pradėti filmą tamsesnėje aplinkoje ir išlįsti į šviesą. Manau, kad šviesa sklinda iš mano personažų, nes jie dalijasi išmintimi su žiūrovais.“

Nepaisant atšiaurios aplinkos, su kuria jis susiduria, ir daugelio temų, kurias jis nagrinėja, tokių kaip klimato kaita ir buveinių nykimas, Mathieu požiūris suteikia jo filmams vilties. „Manau, kad dabar mano darbai nekelia panikos, – aiškina jis. – Bent jau stengiuosi būti optimistiškesnis. Matau visur vykstančius pokyčius, todėl negaliu visai ignoruoti jų savo filmuose, bet man vis tiek patinka rodyti grožį ir dokumentuoti žmonių jautrumą mūsų gamtos pasauliui. Tiek gyvūnai, tiek žmonės susiduria su ta pačia klimato kaitos problema, todėl turime prisitaikyti. Stengiuosi pasidalinti įrodymais, kad pasaulis keičiasi, bet poetiškiau. Parodyti prisitaikymo privalumus ir būdus, kaip žmonės gali gyventi, jei to nori.“

Mathieu taip pat tikisi, kad jo įranga prisitaikys. Šiuo metu jis naudoja „Sony FX9“ skaitmeninę kino kamerą – filmų kūrėjo svajonių įrankį, turintį 8K jutiklį ir 16 dinaminio diapazono pakopų. Ši kamera turi lengvą ir kompaktišką korpusą. Mathieu teigimu, ji leidžia jam dirbti esant bet kokiam apšvietimui ir bet kokioje vietoje. „Kaip minėjau, visada stengiuosi kurti kuo autentiškesnius savo filmus, – sako jis. – Stengiuosi išnykti, kad galėčiau dokumentuoti tikrąją gamtos pusę. Ir tai reiškia darbą natūralioje šviesoje, net filmuojant žmones. Tikrai nenoriu naudoti lempų, nes noriu, kad žmonės būtų savimi, o ne vaidintų. Tiesą sakant, norėdamas juos suprasti ir sukurti su jais ryšį, turiu gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis. Dirbu bet kokiu oru, miegu lauke, kartais tiesiog miegmaišyje ant kokios nors kalno viršūnės.“

„Dėl „Sony FX9“ dydžio ir svorio, kamera visai neįkyri, – sako jis. – Ir man nereikia naudoti trikojo, nes vaizdo stabilizavimas yra puikus ir veikia naudojantis bet kokiu PL arba E tipo tvirtinimo objektyvu.“ „Prie FX9 taip pat pridedamas labai geras šautuvo tipo mikrofonas, – tęsia jis, – todėl galiu perteikti tą atšiaurių sąlygų pojūtį ir garsu. Vėjo ir vandens, paukščių ir žinduolių garsai sustiprina ryšį. FX9 yra įrankis, leidžiantis visiškai įtraukti žiūrovą, ir tai labai svarbu pasakojant istorijas.“ Galiausiai, ar jis mano, kad toks požiūris gali turėti įtakos? Ar tokio grožio demonstravimas gali išgelbėti pasaulį? „Manau, kad svarbiausia – pabandyti, – užbaigia Mathieu. – Turime susitaikyti su tuo, kad pasaulis sparčiai šyla. Kiekviena audra atrodo nauja. Kiekvienas metų laikas atrodo kitoks nei ankstesnis. Mano filmai – tai bandymas rasti kažkokį atramos tašką vykstant pokyčiams. Žemė – ne tik peizažas, bet ir pagrindas, ant kurio stovime. Kai pamatai, kaip glaudžiai tavo gyvenimas susijęs su žeme, supranti vieną dalyką aiškiai: mus jungia mūsų trapumas. Mes niekada nesame svarbesni nei gamta.“