Kaip paaiškinti problemą, kuri yra tokia didelė, kad daro poveikį visai planetai? Daugeliu atžvilgių klimato kaita yra didžiausia problema, su kuria žmonija kada nors yra susidūrusi, o jos pasekmės yra tiesiog globalios, todėl prieš pradedant su ja kovoti, reikia ją suprasti. Vienas iš išbandytų būdų – suskaidyti problemą ir pažvelgti į ją iš žmogiškojo lygmens.

Taigi esame Norvegijos Dovrefjelio nacionaliniame parke, legendiniame kalnų kraštovaizdyje, kuriame gyvena avijaučiai. Ši vieta neabejotinai yra asmeniška laukinės gamtos fotografui Florisui Smeetsui, kuris jau dešimtmetį čia fotografuoja avijaučius. Kartu su vaizdo operatoriumi Nicolai’jumi Brixu jie sukūrė filmą, kuriame parodoma, kaip avijaučiai kenčia aplinkoje, kuri jiems nebepriklauso.

„Dovrefjelyje avijaučius fotografuoju jau taip seniai, kad labai aiškiai matau, kaip juos veikia klimato pokyčiai“, – sako Florisas. – „Mačiau, kaip visa tai vyksta prieš mano akis. Būtent į tai mes su Nikolai’jumi ir norėjome atkreipti dėmesį šiame filme.“

„Mums daug paveikiau parodyti rūšių kančios pavyzdžius ir poveikį žmonėms, kurie su jomis artimai bendrauja. Jei pažvelgtumėte į gamtos istorijos filmus, jie dažnai būna daug įtaigesni, kai sukelia emocinę reakciją. Galvojame apie badaujančius baltuosius lokius ant tirpstančių ledynų, bet kažkas lygiai taip pat pražūtingo vyksta ir su avijaučiais.“

Naudodamiesi savo patikimu „Sony“ komplektu, Florisas ir Nicolai’jus ėmėsi projekto, įsitikinę, kad yra geriausiai pasirengę užfiksuoti istoriją. „Sony Alpha 1“ tapo mano pagrindiniu laukinės gamtos fotografavimo fotoaparatu“, – sako Floris, – „nes esu 100 procentų tikras, kad automatinis fokusavimas užtikrins kiekvieno kadro kokybę, net jei ore daug sniego ar esant sudėtingam apšvietimui. Be to, kaip antrą fotoaparatą naudoju „Alpha 7R III“ ir keičiu objektyvus FE 400 mm f/2,8 GM OSS bei FE 600 mm f/4 GM OSS, priklausomai nuo atstumo iki gyvūnų ir aplinkos.“

Kadangi dėl naujų oro sąlygų į avijaučių aplinką patenka daugiau šilto oro, duetas buvo pasiryžęs parodyti žalingą jo poveikį šiai rūšiai. „Vieną dieną kalnuose būna –20 ºC arba –30 ºC, o kitą dieną lyja. Tai reiškia, kad ant žemės susidaro ledo sluoksnis, dėl to kyla problemų maitintis ir judėti. Žiemą jaučiai maitinasi žole, jos ieškodami kasa sniegą, tačiau dėl ledo tai padaryti tampa sunkiau arba net neįmanoma, o kai kurie statūs šlaitai dabar yra per daug slidūs, kad jie galėtų juos pasiekti.“

„Be to“, – tęsia jis, – „kai temperatūra artimesnė 0 ºC, sniegas tampa daug drėgnesnis ir lipnesnis. Jaučiai nėra prie to prisitaikę, todėl jiems kasant sniegas kaupiasi jų kailyje ir susidaro dideli ledo gniužulai. Jaučiai tampa lėtesni, o reiškia, kad jie sunaudoja daugiau energijos judėdami kaip tik tuo metų laiku, kai turėtų ją taupyti. Jie evoliucionavo gyventi –40 ºC temperatūroje, todėl jie dar ir perkaista. Klimato kaita juos sunaikins.“

Florisas žavėjosi papildomu ryšiu, kurį Nicolai’jaus filmavimas gali suteikti šiai temai. „Per daugelį metų padariau tūkstančius avijaučių nuotraukų, tačiau ne visada lengva nejudančiame vaizde pavaizduoti klimato kaitos poveikį jų gyvenimui. Nicolai’jaus filmuota medžiaga puikiai atskleidė kai kurias elgesio problemas, su kuriomis jie susiduria. Man patinka įvairių nuotraukų, kuriose matoma aplinka, kolekcija, taip pat patinka iš arčiau tyrinėti gyvūnus, tačiau vaizdo įraše galima parodyti tikrą dinamiką, kai jie bando išgyventi sąlygomis, kurioms nėra prisitaikę.“

Nikolai’jus prisimena, kad nors didžiąją savo darbo dalį jis dirbo „musės ant sienos“ principu ir interviu metu pritarė Florisui, norėdamas perteikti informaciją apie nuolat besikeičiančią aplinką jis pasinaudojo situacijomis, kuriose galėjo užfiksuoti nuolatinę rūšies kovą.

„Tiek, kiek tai įmanoma“, – prisimena jis, – „norėjau parodyti, kaip sunkiai avijautis turi dirbti, kad gautų nors truputį maisto, ėsdamas menkiausius žolės stiebelius. Buvo galima daug išsamiau užfiksuoti pražūtingą klimato kaitos poveikį – gaila, kad su manimi nebuvo daugiau žmonių!“

Kadangi reikėjo įvairių kadrų, Nicolai’jus naudojo du teleobjektyvus: FE 24–70 mm f/2,8 GM II dokumentiniams elementams ir FE 200–600 mm f/5,6–6,3 G OSS, kad užfiksuotų avijaučius. Abu buvo naudoti su „Alpha 9 III“. „Bendra filmuotos medžiagos kokybė buvo labai įspūdinga“, – sako jis. – „Naujasis visuotinis fotoaparato užraktas visiškai pasiteisina, kai yra daug judesio, o automatinis fokusavimas yra didžiulis patobulinimas. Kitas dalykas – stabilizavimas, kuris man padėjo visus kadrus nufilmuoti įrangą laikant rankose. Tai neįtikėtinai naudinga, kai reikia keliauti neapsikrovus. Taip pat naudojau mikrofoną „Sony ECM-M1“ visiems garso įrašams, kuriuos įrašėme kalnuose.“

Apibendrindami projektą, abu mano, kad jo nebūtų galėję įgyvendinti pavieniui. „Abu esame apsišvietę gamtos srityje“, – aiškina Nikolai’jus, – „ir nors labai gerbėme vienas kito darbą, esame labai skirtingi kūrėjai. Tačiau tai buvo didžiulė stiprybė. Negalėčiau papasakoti šios istorijos vienas – tam, kad ji padarytų tokį poveikį, kokio norėjome, mums reikėjo būti drauge.“

„Būtent tai ir man labiausiai atvėrė akis“, – sutinka Floris. – „Drauge sukūrėme tai, ko nebūtume galėję padaryti atskirai. Tikimės, kad per tas keturias dienas, kai dėmesį buvome sutelkę į avijaučius ir jų kovos užfiksavimą, suformuluota žinia pasieks mūsų namus. Bent jau – o ypač kalbant apie kovą su klimato kaita – manytume, kad tai įrodo, jog dirbant drauge galima pasiekti daugiau nei dirbant pavieniui.“