Pradėkime nuo pabaigos. Arba bent jau nuo vienos iš galimų pabaigų. Tai palaiminga akimirka jūrų biologui daktarui Pelayo Salinasui de Leonui, kurios jis ilgai nepamirš. „Tai buvo mano penktasis apsilankymas Revillagigedo nacionaliniame parke Meksikoje, kur padėjau savo draugui ir kolegai daktarui Mauricio Hoyosui įrengti palydovinius žymeklius ant šilkinių ryklių ir atlikti kitus vandenyno mantų tyrimus“, – prisimena jis. – „Kartu su kitais tyrėjais ir parko prižiūrėtoju ne tik žymėjome ryklius, bet ir daug nardėme, ir, žinoma, darėme daug nuotraukų. Buvo nuostabu grįžti į šį nuostabų nacionalinį parką ir pamatyti, koks jis tapo: klestintis, ramus ir nepaliestas, laukinė teritorija su visa džiuginančia vandenynų gyvybės įvairove.“

Tada įvyko kažkas keisto. Pastebėję vieną iš vietinių delfinų, gulintį ant nugaros 33 metrų gylyje, Pelayo ir jo kolegos šiek tiek sutriko. „Delfinas nejudėdamas gulėjo tris ar keturias minutes“, – aiškina jis, – „todėl mums kilo klausimas, kas vyksta. Galiausiai supratome, kad jis tiesiog guli kaip mažas šuniukas! Jis tiesiog norėjo, kad mes paglostytume jo pilvą. Nepaisant to, kad šie delfinai yra laukiniai, jie mėgsta žaisti su žmonėmis.“

Revillagigedo nacionalinis parkas yra tikra idilė, kurią, pasak Pelayo, sukūrė Meksikos vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų, tokių, kaip jo kolegos Mauricio „Pelagios Kakunja“, pastangos, priežiūra ir ilgametė apsauga. „Valdžios institucijos žengė drąsų žingsnį ir įsteigė šį didžiulį rezervatą, ir tai yra didžiausia Šiaurės Amerikoje teritorija, kurioje draudžiama žvejoti. Jie skyrė išteklių jai apsaugoti, ir šiandien čia klesti jūros gyvybė. Gali įšokti į vandenį ir pamatyti ryklių, rajų, delfinų, banginių... Štai kokie gali būti vandenynai be žalingos žmogaus veiklos.“

Tačiau, deja, Revillagigedo pavyzdys nėra norma. Tiesą sakant, atrodo, kad jei nebus imtasi rimtų veiksmų, vandenyno laukia daug tamsesnė ir niūresnė „pabaiga“ nei džiaugsminga Pelayo patirtis šiuose šiltuose Meksikos vandenyse. „Pasaulio vandenynai turi didelių bėdų dėl griaunančios žmonių galios“, – sako jis. – „Buveinių naikinimas, tarša ir klimato kaita pernelyg ilgai kenkia mūsų mėlynajai planetai, o daugelio rūšių ir jų ekosistemų būklė smarkiai blogėja.“

Pelayo teigia, kad didžioji problemos dalis kyla dėl pernelyg intensyvios jūrų faunos, pavyzdžiui, ryklių, žvejybos. Jis visą gyvenimą praleido studijuodamas ir bandydamas juos apsaugoti, susidurdamas su įsišaknijusiomis išankstinėmis nuostatomis, kurios yra nepagrįstai neigiamos. „Kitaip nei daugelis kitų plėšrūnų, rykliai turi prastą reputaciją“, – pripažįsta jis. – „Vidutinio žmogaus nuomonė apie ryklius paremta tokiais filmais kaip „Nasrai“. Šis filmas pakenkė ryklių apsaugos galimybėms, o nuomonė apie juos prasta dar ir šiandien, praėjus 50 metų.“

„Baimę sukelia nežinomybė“, – tęsia jis. – „Žmonės mano, kad įlipę į vandenį bus suvalgyti, tačiau bet kuris jūrų biologas pasakys, kad tikrovė toli gražu ne tokia. Taip pat žinome, kad dauguma žmonių neturi sąlyčio su vandenynu, dauguma nemoka plaukti ir nardyti. Todėl jie mato tik tai, ką rodo žiniasklaida – paviršių, po kuriuo slypi nežinomybę. Aš visada būnu vandenyje su rykliais ir jaučiuosi labai gerai, todėl noriu kuo plačiau dalytis šia žinia.“

„Dėl klaidingų įsitikinimų rykliai nėra taip saugomi, kaip kitos megafaunos rūšys“, – tęsia jis, – „todėl jie žvejojami tokiu mastu, kad artėja prie išnykimo ribos. Daugelis mano, kad tai vyksta dėl Azijos ryklių pelekų rinkų, tačiau nustebtumėte, kiek daug pasaulio šalių žvejoja ryklius. Vienas iš pagrindinių ryklių iškrovimo uostų yra Vigo šiaurės Ispanijoje, iš kurio ryklių pelekai gabenami į Aziją, o daug ryklių mėsos patenka į įprastą žmonių mitybą. Tyrimai parodė, kad kai perkate žuvį su bulvytėmis, dažnai tai būna ne menkė ar juodadėmė menkė, kaip nurodyta etiketėje, o kokios nors rūšies ryklys.“

Jis paaiškina, kad priešiškumas rykliams paveikia visą ekosistemą. „Gamta milijonus metų veikė tobulai, bet mums lengva ją sugadinti. Rykliai yra vandenyno gydytojai, reguliuojantys mitybos tinklus, jie naikina lėtus, silpnus ir ligotus gyvius. Pašalinus šiuos galingiausius plėšrūnus, žemesnės grupės tampa perteklinės ir sistema išsibalansuoja.“

Taigi, kaip pakeisti šį požiūrį ir sukurti rykliams bei kitiems jūrų gyvūnams geresnį pasaulį, tokį, koks sukurtas Revillagigedo nacionaliniame parke? Pelayo nuomone, fotografija ir filmų kūrimas yra vienas iš sprendimų. „Povandeninis pasaulis – tai, kas vyksta po paviršiumi, – mums, suprantama, yra svetimas. Tai didžiulė ir sudėtinga aplinka. Tyrinėdamas, studijuodamas ir fotografuodamas paskutines laukines mūsų mėlynosios planetos vietas, noriu dalytis mūsų vandenynų grožiu, kad žmonės galėtų su vandenynu užmegzti ryšį ir tapti jo apsaugos šalininkais.“

„Suprantama, mano darbas – rinkti duomenis ir rengti mokslinius straipsnius, ir tai labai svarbu, tačiau, kita vertus, visą šią medžiagą matys tik mano srities kolegos. Kreipimasis į plačiąją auditoriją yra kitoks, ir jei pavyksta mokslinius faktus ir žinias paversti kažkuo, kas būtų reikšminga eiliniam žmogui, tai gali būti labai svarbu. Būtent dėl šios priežasties dabar niekada nenardau be fotoaparato. Nenoriu praleisti akimirkos, kuri vėliau galėtų pakeisti kieno nors nuomonę.“

„Nardymas Revillagigedo nacionaliniame parke buvo mano pirmasis nuotykis su „Sony Alpha 1“, – prisimena jis. – „Šis fotoaparatas tiesiog nuostabus povandeninei fotografijai. Nardant nėra daug šviesos, tačiau didelis „Alpha 1“ jutiklis ir įspūdingas savasis bei išplėstinis ISO diapazonas tai puikiai kompensuoja. Aš ir fotografuoju, ir filmuoju, todėl, žinoma, man itin naudingos ir puikios vaizdo įrašymo galimybės.“

Pelayo šioje kelionėje naudojo „Sony Alpha 1“ ir FE 16–35 mm f2,8 GM II objektyvą specialiai šiam fotoaparatui sukurtame vandeniui atspariame korpuse „Isotta“. „Kadangi norėjau fotografuoti didelius gyvūnus, įskaitant ryklius, mantas ir delfinus, taip pat povandeninius kraštovaizdžius, pavyzdžiui, skardžius, sienas, atvirą vandenyną, buvo svarbu naudoti tokį aukštos kokybės plačiakampį kintamo židinio nuotolio objektyvą. Teleobjektyvų po vandeniu vis tiek negalima lengvai naudoti, ir, žinoma, naudojant plačiakampį objektyvą reikia būti arti objekto, bet tai tik įrodo, kad ryklių nereikia bijoti.“

„Revillagigedo nacionaliniame parke įsitikinome, kad mūsų vandenynų ateitis gali būti šviesesnė“, – baigia jis, – „nes, kai tik teritorijos apsaugomos nuo pernelyg intensyvios žvejybos ir kitų neigiamų žmogaus veiksmų, vandenynas turi nuostabią regeneracinę galią natūraliai atsigauti. Tai yra sėkmės receptas, o Biologinės įvairovės konvencijoje nustatytas pasaulinis tikslas iki 2030 m. tokiu būdu apsaugoti 30 proc. vandenyno. Tačiau tai turi būti tinkami rezervatai, saugomi ne tik teoriškai.“

„Kai matai, koks gali būti vandenynas, gali išvysti kelią į geresnę planetą. Žinome, kad kai tausojame jūras, jos yra sveikesnės, o tai savo ruožtu reguliuoja Žemės klimatą, maitina mus, suteikia džiaugsmo ir gamina didžiąją dalį deguonies, kuriuo kvėpuojame. Aktualumas yra akivaizdus. Ir kiekviena mano padaryta nuotrauka padeda man tai populiarinti.“