Jau dvylika metų laukinės gamtos fotografas ir filmų kūrėjas Chrisas Schmidas sprendžia vieną didžiųjų gamtos apsaugos paradoksų: norint išsaugoti ir apsaugoti vieną iš paskutiniųjų nepaliestų laukinės gamtos kampelių Žemėje, reikia jį parodyti žmonėms.

„Svarbu parodyti šios vietos grožį, – tvirtino šveicarų fotografas. – Reikia, kad žmonės tikrai suprastų liūtų ir gepardų svarbą bei norėtų apsaugoti šią vietą.“ Tai sudėtinga problema, kurią Chrisas pastarąjį dešimtmetį padeda spręsti kurdamas dokumentines nuotraukas bei filmus. „Jei norite apsaugoti šią vietą, – tęsė jis, – vietos bendruomenėje turi būti žmonių, kurie tuo užsiimtų. Jei žmonės stokoja maisto ar pinigų, negali jų prašyti saugoti laukinę gamtą. Kai turistai vyksta į Afriką ir apsistoja viešbutyje, jie kuria darbo vietas vietiniams gyventojams ir suteikia daugiau paskatų saugoti šį gražų kraštą. Tačiau, žinoma, apsauga taip pat apima atsakingą turizmo valdymą – reikia vengti pernelyg intensyvaus turizmo ir griežtai laikytis vyriausybės taisyklių parkuose. Būtina išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp gamtos apsaugos, turizmo ir laukinės gamtos bei vietos bendruomenių gerovės.“

„Pavyzdžiui, dar visai neseniai, – toliau kalbėjo Chrisas, – masajai žudydavo liūtus. Liūto medžioklė ir nužudymas buvo ritualas, įrodantis, kad berniukas tampa vyru. Tačiau dabar jie šios tradicijos atsisakė. Jie suprato, kad liūtas yra daug vertingesnis nei vien medžioklės laimikis. Masajai saugo liūtus ir savo namus.“

Būtent iš Europos, kurios kraštovaizdžiai tampa vis labiau urbanizuoti, kilęs Chrisas pajuto troškimą ir ryžtą keisti padėtį fotografuodamas saugomą laukinę gamtą. „Jei pažvelgsite į Europą, pamatysite, kad mums nieko nebeliko. Turime daug pinigų ir galime gauti viską, ko tik užsigeidžiame, bet vis sunkiau rasti visiškai nepaliestą laukinės gamtos kampelį. Noriu prisidėti prie to, kad ateities kartoms liktų vietovių, kur žmonės galėtų susilieti su gamta.“ Dirbdamas su „Nomad Trust“ Tanzanijoje ir „Botswana Natural Selection Foundation“, Chrisas pasikliauja savo „Sony Alpha“ fotoaparatu ir objektyvais, kurie leidžia jam nevaržomai fotografuoti ir filmuoti gyvūnus, gamtos apsaugos aktyvistus ir bendruomenes bei remti labdaros organizacijų veiklą.

„Įprasta diena paprastai prasideda prieš saulėtekį, 4 valandą ryto. Turime specialius leidimus, leidžiančius mums patekti į rezervatą ir filmuoti – tai dar vienas būdas tiesiogiai reinvestuoti pinigus rezervato ir vietos bendruomenės naudai. Paprastai stebime vieną gyvūną, norėdami papasakoti jo istoriją, todėl grįžtame į vietą, kur jį matėme paskutinį kartą, ir pradedame sekti. Ieškome pėdsakų ar kitų gyvūno elgesio ženklų. Stengiamės juos aptikti iki saulėtekio, kai šviesa geriausia fotografuoti ir filmuoti. Be to, fotografuojant liūtus, temperatūra gali labai greitai pakilti. Dažnai jau 9 valandą ryto būna taip karšta, kad liūtai tiesiog tyso nejudėdami, – su šypsena pasakojo Chrisas. – Gepardai kitokie – jie juda beveik visą dieną, bet vis tiek stengiasi vengti nepakeliamo vidurdienio karščio.“

Žmonių tarpusavio santykiai ne mažiau svarbūs, kaip ir Chriso fotografuojama laukinė gamta, todėl pastaruosius dešimt metų jis dirba su tais pačiais vietiniais gidais. „Taip dirbti kur kas lengviau, – aiškino jis. – Mes pažįstame ir suprantame vieni kitus.“

Tanzanijos Ngorongoro kraterio regione įsikūrusi organizacija „Nomad Trust“ bendradarbiauja su vietiniais masajais, padėdama stebėti liūtus. „Kai kurie liūtai mėgsta medžioti vietos gyventojų gyvulius, todėl per kelerius metus jiems buvo uždėti antkakliai. Jei tokie liūtai pernelyg priartėja prie gyventojų gyvulių, masajai arba vietiniai ūkininkai gauna pranešimą į telefonus ir ūkininkai gyvulius sugena į „bomą“ – saugią vietą, kur liūtai negali jų pasiekti. Taip tvarkydamiesi su liūtais vietiniai gyventojai ima suprasti, kad galima gyventi šalia liūtų jų nežudant. Taip stebint liūtus galima apsaugoti ir gyvulius, ir liūtus, ir žmones. Europoje dirbama visai kitaip. Pavyzdžiui, čia, Šveicarijoje, gyvena vilkų, bet vos tik jie pradeda puldinėti galvijus, mes vilkus išžudome. Todėl nenuostabu, kad Ngorongoro kraterio regione yra daugiau liūtų nei pas mus vilkų.“

Norėdamas įamžinti įspūdingus Afrikos laukinės gamtos vaizdus ir žmones, kurie padeda ją saugoti, Chrisas renkasi „Sony Alpha“ fotoaparatus ir objektyvus. „Fotografuoju daugiausia naudodamas „Sony Alpha 1 II“, o filmuoju su „Sony Alpha 7S III“, FX6 ir „Burano“. Šią įrangą renkuosi dėl jos neįtikėtino dinaminio diapazono ir ISO jautrumo efektyvumo. Žinau, kad su ja vaizdus pavyks užfiksuoti net esant ekstremalioms sąlygoms, kai fotografuoju prieš saulėtekį arba filmuoju vėlai vakare.“

Chrisas neslepia, kad gamta, jo paties žodžiais tariant, yra žiauri. „Kartais žmonės mano, kad tai tarsi zoologijos sodas, bet gamta yra žiauri, ir tai labai svarbu suprasti. Laukiniai gyvūnai yra mūsų ekosistemos dalis. Jei nėra pakankamai plėšrūnų, padaugėja žolėdžių, o tai kelia grėsmę pievoms, nes tokiems gyvūnai nebereikia nuolat judėti, kad išvengtų plėšrūnų.“

Taigi Chrisas stengiasi išlikti jautrus žiūrovams. Jis kūrybiškai naudoja įvairias priemones, kad šios ekosistemos žiaurią realybę pavaizduotų kuo švelniau. „Gali būti sudėtinga ir užfiksuoti žiaurius vaizdus, ir neįskaudinti žmonių, kurie nenori tokių vaizdų matyti. Man patinka fotografuoti su foniniu apšvietimu, tai galiu daryti dėl plataus „Alpha 1 II“ jutiklio dinaminio diapazono. Fotografuojant su foniniu apšvietimu žiūrovas mato mažiau detalių, pavyzdžiui, tik grobį ėdančios hienos siluetą. Noriu parodyti žmonėms tikrąją savanų realybę – tai ne animacinių filmų pasaulis. Kita vertus, nenoriu įtvirtinti žmonių sąmonėje neigiamų mitų apie tam tikrus gyvūnus. Taigi darau nuotraukas, kurios pasakoja visą istoriją, jose matome žaidžiančius gyvūnus ir jų prisirišimą prie savo šeimos. Ir, žinoma, jauniklius – žmonės juos tiesiog dievina!“

Prie savo fotoaparatų Chrisas montuoja įvairius objektyvus, tačiau, kaip ir bet kuris fotografas, jis turi savo mėgstamiausius, tarp kurių – lengvas FE 100–400 mm f/4,5–5,6 GM OSS, universalus FE 70–200 mm f/2,8 GM OSS II ir FE 300 mm f/2,8 GM OSS.

„Sony“ parama neapsiriboja tik įranga – šis prekės ženklas neretai padeda tiesiogiai. „Nomad Trust“ dirbo prie mėsėdžių projekto, – prisiminė Chrisas. – Vietiniai gamtos apsaugos pareigūnai aptikdavo laukinius šunis ir liūtus tam tikroje teritorijoje, tačiau šiam darbui jie naudojo išmaniųjų telefonų kameras, todėl buvo sunku atskirti vieną gyvūną nuo kito. Paprašiau „Sony“ pagalbos, ir jie suteikė tris fotoaparatus „Cybershot RX10“ su puikiais priartinančiais objektyvais. Jie buvo itin naudingi šio projekto pagrindu vykdomam stebėjimui siekiant identifikuoti ir apsaugoti laukinius šunis bei didžiąsias kates. Atrodo, jog tai visai paprasta, bet tokia pagalba bendruomenėms, suteikiant joms tinkamas priemones, gali būti labai reikšminga.“