Per karščio nualintą ir atšiaurią dykynę keliauja grupė užsigrūdinusių keliautojų, o ikoniški personažai negailestingai kovoja už išlikimą. Jei tai skamba kaip klasikinio vesterno filmo siužetas, tuomet Chrisas Schmidas puikiai įgyvendino savo naujausią dokumentikos projektą „Bone Dry“.

Nors vesterno žanro filmuose ir televizijos serialuose dažnai vaizduojama moralės ir chaoso kova, šiame filme vienintelis dėsnis yra išlikimas. „Tai filmas apie gyvenimo ciklą, – aiškina Chrisas, – kuriame stebime kasmetinę antilopių gnu migraciją iš Serengečio pietų į šiaurę ir atgal. Jos seka paskui lietų ir ieško šviežios žolės, tačiau jų kelionė pavojinga – jos turi persikelti per patvinusias upes ir išvengti plėšrūnų, tokių kaip krokodilai, liūtai, gepardai ir hienos. Tik šio filmo stilius primena klasikinį vesterną.“

Tačiau kas paskatino Chrisą imtis tokio kūrybinio sprendimo? „Galima rasti daugybę gamtos istorijos dokumentinių filmų šia tema ir daugybę dėl demesio konkuruojančių vaizdo įrašų internete, todėl labai norėjome sukurti kažką naujo ir įtraukiančio, – sako jis. – Diktoriaus skaitomame tekste pateikiami faktai, nes norėjome informuoti apie svarbius dalykus, o žiūrovai nenori fantazijos, tačiau galime pasitelkti tam tikrus tropus ir kino istorijų pasakojimo priemones, kad padarytume filmą labiau įtraukiantį. Tikiuosi, kad tai paskatins žmones stabtelėti ir atkreipti dėmesį.“

Viena iš šių priemonių yra charakterio atskleidimas, o tai, anot Chriso, galima pasiekti tik atsidavimu ir tik pasitelkus ilgametražį kiną. „Šį projektą filmavome maždaug pusę metų su pertraukomis, – aiškina jis, – pradėjome balandžio mėnesį ir fiksavome migraciją į šiaurę birželį, liepą ir rugpjūtį, o vėliau – grįžimą į pietus lapkritį. Tokia laiko apimtis leido mums atrasti pasakojimą ir sutelkti dėmesį į konkrečius gyvūnus ir jų šeimų grupes, tiek į gyvūnus gnu bandoje, tiek į plėšrūnus, kurie nuo jų priklauso.“

„Šiame filme, – tęsia jis, – daug dėmesio skiriame ir „antraplaniams aktoriams“, daugiausia hienoms, kurios dažnai lieka liūtų ir gepardų šešėlyje. Ir tai yra vienas iš pagrindinių filmo tikslų – suteikti balsą šioms rūšims. Hienos dažnai vaizduojamos kaip „blogiukai“, o grožinėje literatūroje jos nepelnytai aprašomos kaip bjaurios, klastingos ir bailios, tačiau šiame filme parodome, kad tai tik karikatūra, o ne jų tikrasis charakteris.“ „Hienos, – tęsia jis, – ne tik turi atpažįstamus vaidmenis ir tvirtus šeimos ryšius savo gaujose, bet ir yra tokios pat protingos kaip šimpanzės. Be to, jos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jų ir kitų maitėdų dėka Serengetyje beveik nėra ligų. Ir, žinoma, jos vis tiek yra hienos. Bet jos medžioja gyvūnus tik todėl, kad joms reikia pamaitinti savo jauniklius arba išvengti konkurencijos su kitomis mėsėdžių rūšimis.“ Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie gnu. „Žmonės dažnai galvoja apie bandą kaip apie vieną visumą. Tačiau skyrus laiko susipažinti su gyvūnais, pasirodo, kad jie visi yra individai. Yra daug mažų šeimų grupių, kuriose dėdės ir tetos laikosi kartu, siekdami apsisaugoti, ir tai galima pastebėti, kai jie keliasi per upę. Jie vieni kitiems padeda.“

„Jei mes padidintume informuotumą ir išugdytume empatiją, motyvuotume žmones saugoti šias rūšis, o kartu ir visą ekosistemą, – tęsia Chrisas. – O grėsmių šioms rūšims yra daug. Kadangi hienos nemigruoja, įprastais laikais jos turi išgyventi, kol sugrįš gnu, kas savaime yra išbandymas, tačiau dabar joms taip pat kyla sunkumų dėl ūkininkavimo, o tai reiškia, kad šios rūšys turi išgyventi vis mažesnėse erdvėse. Taigi, didėja konkurencija dėl maisto ir dažnėja tarpusavio konfrontacijos.“ „Klimato kaita taip pat reiškia, kad kyla temperatūra ir mažėja lietaus kiekis, – sako jis. – Todėl didėja dykumos plotas, mažėja maisto, žolės ir nyksta populiacija. Tai taip pat reiškia didesnius sunkumus. Matome tai visame pasaulyje. Sugriovus vieną sistemos dalį, sugriūna ir kitos.“

Norėdamas pasiekti savo tikslą – sukurti gamtos istorijos dokumentinį filmą, panašų į vesterną, Chrisas ėmėsi daugybės priemonių filmavimo ir postprodukcijos metu. Jis atidžiai rinkosi savo įrangą, kadravimo stilių, spalvų korekcijos tipą, muziką, net šriftą ir veikėjų vardus, naudojamus diktoriaus skaitomame tekste. „Praleidau daug laiko žiūrėdamas vesternus, – sako jis, – ypač modernesnius pavyzdžius, tokius kaip „The Power of the Dog“ ir „Train Dreams“, todėl pradėjome nuo tam tikrų kadrų kompozicijų, kad sukurtume tinkamą atmosferą, o tada pasirūpinome vesterno spalvomis ir garsais postprodukcijos metu.“

„Pavyzdžiui, – tęsia jis, – plataus kampo kadrams, kuriuose užfiksuotas Serengečio kraštovaizdis, naudojome tokius pačius anamorfinius objektyvus, kokius naudoja kino operatoriai. Labai svarbu parodyti vietą ir mums reikia matyti jos dykumas, kalnus ir dulkėtus stalkalnius, kurie sukuria tokį patį epinį vaizdą, kaip ir Vakarų Amerikos teritorija. Filmuojant iškart po saulėtekio ir prieš pat saulėlydį bei prieš saulėtekį ir po saulėlydžio užfiksuojami labai gražūs vaizdai, o personažu tampa ir pats Serengetis, reprezentuojantis laukinę gamtą. Tačiau naudojant tuos objektyvus negalima labai padidinti vaizdo, todėl filmuodami gyvūnų elgesį naudojome įprastus teleobjektyvus. Būtent šiuo atveju ypač pravertė „Sony Burano“ kamera. Dėl 8K jutiklio tai išskirtinė kamera darbui su skirtingais formatais. Nors dažnai naudojome „Super 35“ formato objektyvus, kurie sukuria 5.7K raiškos failą, galėjome išsaugoti didelę raišką apkarpę arba stabilizavę filmuotą medžiagą.“

Chrisas kaip išskirtinę savybę taip pat paminėjo „Sony Burano“ greitį ir adaptyvumą. „Esu nustatęs kameros funkcijų mygtukus taip, kad galėčiau reaguoti akimirksniu, – teigia jis. – Vienas nustatytas perjungti apkirpimo režimus, o kitas veikia kaip spartusis klavišas, įjungiantis 120 kadrų per sekundę sulėtinto vaizdo režimą. Trečiu mygtuku valdau išankstinio įrašymo funkciją. Jį naudodamas nuolat įrašau po 10 sekundžių filmuotos medžiagos, o tai labai praverčia filmuojant laukinę gamtą. Paspaudus „Rec“, kai kažkas nutinka, jau būna išsaugota 10 sekundžių.“ „Dėl reikiamos spalvų korekcijos filmuojame naudodami „SLog3“ gama kreivę ir kameros 16 bitų „Raw“ formatą, kuris užima daug mažiau vietos nei „ProRes“ formatas, todėl filmavimo metu mums reikia daug mažiau standžiųjų diskų, – atskleidžia jis, – o kamera įsijungia taip greitai, kad ją galima naudoti beveik iš karto, kai įvyksta veiksmas. Dvigubo ISO funkcija taip pat leidžia filmuoti daug geresne kokybe po saulėlydžio, o vidinis NT filtras leidžia prisitaikyti per sekundės dalį, jei objektas pereina iš šešėlio į saulės šviesą.“

„Be galimybės nufilmuoti puikius vaizdus, vienas svarbiausių dalykų, kuriuos man padeda daryti „Sony“, yra filmo „Bone Dry“ kūrimas ir platinimas, – užbaigia Chrisas. – Kai filmas sukuriamas, reikia, kad jis būtų pamatytas, kitaip visos pastangos bus veltui. Noriu pakeisti žmonių nuomonę apie šiuos silpnesnius gyvūnus ir parodyti, kad jie yra tokie pat svarbūs kaip ir herojais laikomos rūšys. Didinti informuotumą yra sudėtinga užduotis, tačiau žmonės turi suprasti, kad norint apsaugoti vietą, reikia apsaugoti visas joje esančias rūšis, ne tik vietos „garsenybes“ ir didžiausius plėšrūnus. Tą patį galima pasakyti apie bet kurią ekosistemą, nesvarbu, ar ji būtų Afrikoje, Europoje, sausumoje ar po vandeniu. Kai stebi šiuos personažus ir matai, kokie jie protingi, kaip jie rūpinasi vienas kitu, pradedi juos suprasti ir nori juos apsaugoti. Tikiuosi, kad „Bone Dry“ padės tai pasiekti.“