Kažkur ant aukšto, užšalusio Mongolijos plokščiakalnio, laukinės gamtos fotografas Andy’is Rouse’as tuojau patirs nepaprastai svarbų įvykį. Tačiau, kaip ir visiems geriems dalykams, tam reikės šiek tiek pastangų. „Sėdėjau mūsų automobilyje, kurį plakė vėjas ir sniegas, ir sakiau sau, kad po šešių valandų grįšiu čia visiškai išsekęs, – aiškina jis, – bet vyliausi pamatyti kai ką nuostabaus.“

Po kelių valandų Andy’is grįžo išpildęs vieną iš savo didžiausių norų. „Tris dienas praleidome slėptuvėse, – prisimena jis, – tikėdamiesi nufotografuoti vieną iš sunkiausiai aptinkamų kačių pasaulyje – snieginį leopardą – visiškai laukinėje gamtoje. Iki to ryto nieko neužfiksavome, tačiau, kai per objektyvą žvalgiausi į priešingoje pusėje esantį kalvos šlaitą, pamačiau, kaip pasisuka ir į mane pažvelgia akmuo. Prisimenu, pagalvojau: „O Dieve, tai snieginis leopardas.“ Buvau prikaustytas laukinėje gamtoje matydamas rūšį, kurią visada svajojau nufotografuoti. Jaučiausi toks laimingas, kad atsidūriau ten tą akimirką.“ Būdamas ten esant –20 °C temperatūrai ir užkopęs aukštyn 300 m nuo plokščiakalnio, Andy’is tikrai nusipelnė tokios akimirkos. Paprašytas apibūdinti sąlygas, kurias jis atlaikė, kad padarytų šias neįtikėtinas nuotraukas, jis apibendrina jas vienu žodžiu: „Siaubingos! Turiu geriausią arktinę įrangą, kokią tik galima gauti, tačiau valandas sėdint tokioje temperatūroje kūnas pradeda reaguoti. Pradedi nevaldomai drebėti, o rankos sustingsta į ledą.“

„Sunku tai iškęsti, bet privalai, nes tai snieginių leopardų aplinka, – tęsia jis. – Iškenti sąlygas dėl gyvūnų, kuriuos svajoji pamatyti. Be to, visada tikėjau, kad padarai geresnes nuotraukas, kai patiri tokias pačias aplinkos sąlygas, kaip ir fotografuojamas subjektas. Reikia įsitraukti į situaciją, o jei fotografuoji iš šilto automobilio, kur tau patiekiama karšta sriuba, prarandamas visas realumo jausmas. Man visada patiko dirbti dėl savo nuotraukų, o šių snieginių leopardų fotografavimas buvo ne tik kūrybinis, bet ir fizinis iššūkis.“ Atrodo ironiška, kad buvimas tuščiose Mongolijos lygumose ir vėjo plakamuose kalnuose, tapusiuose laukinės gamtos simboliais, buvo kovos su kūrybine tuštuma kulminacija. Tačiau Andy’is patyrė būtent tai. „Be viso planavimo ir pasiruošimo, reikalingo tokiai ekspedicijai, darbas prasidėjo prieš daugelį metų, o didžioji jo dalis buvo susijusi su pastangomis vėl atrasti tikrą meilę fotografijai, – aiškina jis. – Dešimtmečius buvau laukinės gamtos fotografijos profesionalas ir tiesiog buvau nuo jos pervargęs. Norėjau praleisti daugiau laiko su šeima ir būti arčiau namų, o kai prasidėjo COVID-19 pandemija ir žlugo mano verslas, neturėjau kito pasirinkimo.“

„Tačiau tai suteikė man laiko išsiaiškinti, kas mano darbe svarbu, – tęsia jis. – Pradėjau vėl eiti į gamtą netoli namų su fotoaparatu vien dėl malonumo, statyti slėptuves ir vykdyti projektus, tiesiog mėgautis buvimu šalia gyvūnų be jokio spaudimo. Tai leido man iš naujo sutelkti dėmesį ir atrasti ryšį, ir aš nuoširdžiai manau, kad prieš kelerius metus galbūt nebūčiau rizikavęs pasitaikius progai pamatyti snieginius leopardus arba nevertinčiau šios patirties taip, kaip dabar.“ Nors Andy’is jautė, kad jam reikia iš naujo atrasti kūrybos prasmę, karjeros metu sukauptos žinios visada išliko naudingos, pavyzdžiui, išsamios žinios apie darbą lauke. „Viena iš priežasčių, kodėl snieginiai leopardai yra tokie įdomūs, yra ta, kad prie jų taip sunku priartėti, – aiškina jis. – Dalis proceso yra atsidurti tinkamoje vietoje su tinkamais žmonėmis, tačiau, kai jau esi ten, privalai žinoti, kaip elgtis. Neturėjau jokios patirties su snieginiais leopardais, bet labai gerai pažinojau plėšrūnus.“

„Jie drovūs ir atsargūs ir nelabai mėgsta žmones, kas yra protinga. Dėl to reikia puikiai žinoti, kaip jie mus pajunta. Tai suteikia galimybių fotografuojant, o žinant, kas gali juos suerzinti, galima to išvengti ir stebėti juos ilgiau. Svarbus kiekvienas aspektas – kaip rengiatės, kaip judate, taip pat nereikėtų naudoti fotoaparato ekrano, nes esant prastam apšvietimui jis švies kaip švyturys, ir verta įsitikinti, kad kišenės atsisega tyliai, norint įdėti naują bateriją.“ Darbo lauke įgūdžiai suteikė Andy’iui galimybę, o jo ilgametė patirtis ir „Sony“ įranga leido jam drąsiai ja pasinaudoti. „Daugybė žmonių labai sunkiai dirbo, kad įvyktų kelionė pas snieginius leopardus. Šeima, draugai, agentai, gidai – visi jie padėjo man atsidurti tokioje padėtyje, todėl po akimirkos pakilumo visiškai susitelkiau, kad padaryčiau kuo geresnes nuotraukas ir jų nenuvilčiau. Priėjome pakankamai arti, kad užfiksuotume iš viso penkias kates, įskaitant jauniklius. Tai buvo tiesiog nuostabu.“ Ar jis turi patarimų, kurie padėtų tai padaryti? „Vienas iš dalykų, kurių visada mokau žmones, yra tai, kad reikia gerai pažinoti savo fotoaparatą. Negalima gaišti laiko ieškant tinkamo mygtuko, kai priešais vyksta kažkas nuostabaus. Esu pritaikęs savo „Sony Alpha 1 II“ fotoaparatus tiksliai pagal savo poreikius, kad man niekada nereikėtų atitraukti akies nuo vaizdo ieškiklio. Ir supaprastinu tokias funkcijas kaip automatinio fokusavimo parinktys, kad būtų tik tos, kurių man reikia, ir galėčiau pasirinkti parinktį per sekundės dalį.“

Būdamas profesionalu daugiau nei 25 metus, Andy’is perėjo prie „Sony Alpha“ tik per pastaruosius 18 mėnesių, bet jis jau pastebėjo fotoaparato naudą. Jis fotografavo snieginius leopardus savo „Sony A1 II“ su FE 600 mm f/4 GM objektyvu ir taip pat mėgavosi darbu su FE 200–600 mm f/5,6–6,3 G OSS ir FE 300 mm f/2,8 GM OSS objektyvais. „Manau, kad geriausias komplimentas, kurį galiu pasakyti šiems fotoaparatams ir objektyvams, yra tai, kad naudodamas juos nebegalvoji, jog gali būti neįmanomų dalykų“, – sako jis. „Tokiuose projektuose buvo itin svarbi „Alpha 1 II“ 50 megapikselių raiška, – tęsia jis, – nes galiu apkarpyti kadrą ir padidinti aprėptį. Jei sumažinu raišką perpus iki 25 megapikselių, tie 600 mm padvigubėja iki 1200 mm, o su TC 1,4x telekonverteriu – beveik iki 1700 mm. Puikiai tinka fotografuoti didžiąją katę, kuri nenori būti šalia žmonių. Nuotraukų detalumas ir aiškumas taip pat labai svarbus parduodant spaudinius ir vaizdus žiniasklaidai, nes būtent tai ir daro mane profesionaliu fotografu.“

Kelionėje Andy’is taip pat derino savo kaip fotografo lūkesčius su asmeniniais tikslais. „Įgijęs patirties tampi didesniu realistu, – aiškina jis, – man toks susitikimas yra privilegija, o nuotraukos – tik priedas. Negalvoji apie nuotraukas taip pat, nes esi kažko reto ir brangaus liudininkas. Tačiau, žinoma, svarbios ir nuotraukos, nes kiekviena iš jų galėjo padėti gamtosaugininkui gauti finansavimą arba parodyti vaikui, kad mūsų pasaulyje yra grožio, kurį turime saugoti.“ Per pastaruosius metus naudodamas „Sony“ įrangą su iš naujo atrasta meile tam, ką daro, Andy’is pastebėjo pokyčių poveikį ir savo nuotraukose. „Šiais metais vėl pradėjau laimėti apdovanojimus ir manau, kad laimiu juos dėl to, ką žmonės jaučia žiūrėdami į mano nuotraukas. Ir toliau pasitelkiu visą savo patirtį, bet nuotraukose taip pat yra ir džiaugsmo, kurio man ilgą laiką trūko. Džiaugsmo, kuris atsiranda matant tai, ką myliu, ir padedant tai išsaugoti.“