Atstumas yra labai svarbus veiksnys fotografuojant laukinę gamtą. Būti arti, būti toli... Visi aspektai svarbūs. Artumas gali suteikti retų perspektyvų ir patirties. Erdvė gali užtikrinti saugumą ir geresnį supratimą. Fotografuojant kai kurias rūšis tiek fotografui, tiek fotografuojam gyvūnui nepaprastai svarbu išlaikyti pagarbų atstumą.

Melissa Schäfer santykiai su laukine gamta, ypač su lokiais, plėtojosi ilgai. Ji užaugo Hamburgo priemiestyje, atrodytų, tūkstančiai kilometrų nuo laukinės Arkties tundros, o dabar ją vadina savo namais. Jos tėvas kiekvieną rytą ją pažadindavo su mielu baltojo lokio žaisliuku, o jos kambarys buvo pilnas lokių nuotraukų. Dabar ji yra sėkminga laukinės gamtos fotografė, kelionių vadovė ir puikaus žurnalo „Mother“, kuriame pristatomos šioje srityje dirbančios moterys, kūrėja.

„Man visada patiko baltieji lokiai, nes jie yra tokie stiprūs ir gražūs gyvūnai“, – prisimena ji, – „bet tuo pačiu metu jie man atrodė beveik nerealūs – būtybės, kurias galima įsivaizduoti tik iš nuotraukų. Niekada nemaniau, kad kada nors galėsiu pamatyti lokį savo akimis, o Arktis man atrodė kaip kita planeta.“

Netgi kai jai buvo pasiūlyta pamatyti lokį nelaisvėje, ji atsisakė. „Kai į vietinį zoologijos sodą atvežė baltųjų lokių, akimirką pagalvojau, kad galėčiau juos pamatyti“, – prisimena Melissa. – Norėjau suvokti jų dydį ir pamatyti, kaip jie juda. Bet taip ir nenuėjau, nes pagalvojus apie baltąjį lokį ant plastikinio ledkalnio man dingdavo noras. Norėjau pamatyti Arkties karalių jo karalystėje.“

Galiausiai, tai, kas buvo taip tolima, tapo itin artima – vos už keleto metrų. Tai buvo įsimintiniausias susitikimas jos karjeroje. „Tai buvo pirmas kartas, kai važiavome į Svalbardo rytinę pakrantę, – pasakoja ji, – ir galiausiai pasiekėme jūros ledą. Kai pamatėme pėdsakus sniege ir supratau, kad netoliese yra baltųjų lokių, man atrodė, kad sapnuoju.“

„Staiga, – tęsia ji, – pamatėme lokio patelę ant ledo. Palaukėme, ir ji pradėjo eiti link mūsų gražiu bangos formos ledkalniu. Tai buvo mano pirmasis pamatytas lokys ir jis iki šiol man atrodo gražiausias. Ji stovėjo priešais mus, žaidė su sniegu, buvo visiškai atsipalaidavusi ir rami, tarsi būtų norėjusi mums atlikti pasirodymą. Pajutau tokį ryšį su ja, kad daviau jai Helenos vardą.

Emocinis atstumas gali turėti didžiulės įtakos gamtos apsaugai, o meilė, kurią jaučiame savo aplinkai, yra galingas motyvas ją saugoti. „Kai apie savo patirtį pasakoju kitiems, noriu, kad jie pajustų tą patį ryšį su gyvūnu ar vieta, – paaiškina Melissa. – Lokys, kurį sutikau, tėra eilinis lokys, bet jei jam duodu vardą, jis tampa asmeniškai artimas.“

„Su Helena praleidau maždaug 30 minučių. Būnant ant ledo visiškai nebelieka laiko suvokimo. Tada ji ramiai pradėjo eiti tolyn, tad nuėjome ir mes. Tai buvo nuostabus susitikimas, be jokios įtampos iš abiejų pusių.“

Melissa sako, kad tokius jausmus sukeliančios jos fotografijos gali padėti suvokti ne tik Arkties gyvūnų, bet ir visų mūsų laukiančius iššūkius. „Sakyti, kad Arktis keičiasi, jokia naujiena – sako ji, – bet bijau, kad žmonės tampa abejingi, priima šį faktą ir nesuvokia, kaip blogai yra jau dabar. Baltieji lokiai negali gyventi be ledo. Jie ten medžioja, o ledui tirpstant jie badauja ir skęsta.“

„Pati mačiau, kaip ledas traukiasi, – tęsia ji. – Vos prieš kelerius metus keliavome fiordais, o dabar tose vietovėse – atvira jūra. Lokiai nebegali medžioti ruonių, tad dabar jie medžioja elnius. Prieš kelerius metus to nebūdavo, o dabar tai yra normalu. Tačiau baltieji lokiai negali išgyventi maitindamiesi elniais. O ir patys elniai badauja, nes nestabilus oras atneša šaltą lietų ir šis storu ledu padengia žolę, kuria jie maitinasi."

„Visa tai gali atrodyti taip tolima, ir būtent taip aš jaučiausi būdama Vokietijoje, – prisipažįsta ji. –Tačiau tai labai pavojinga ir toli nuo tiesos, nes dabar matome, kad klimato kaita neapsiriboja viena šalimi. Potvyniai ir gaisrai siaubia visą Europą, ir tai turėtų priversti mus suvokti, koks mažas bei trapus yra mūsų pasaulis.“

„Fotografija gali užpildyti šią spragą, – tvirtina Melissa. – Noriu, kad žmonės pamėgtų vietas, net jei jos jiems atrodo nepasiekiamos. Noriu, kad jie pamiltų paukščius, ledą, šviesą, baltuosius lokius ir, žinoma, Heleną. Nesvarbu, kur esi – Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Švedijoje – jei tau rūpi vieta ar gyvūnas, pradedi susimąstyti apie savo veiksmus.“

Nors pirmasis susitikimas su Helena buvo lemtingas Melissai, ji pabrėžia, kad svarbu išlaikyti pagarbų atstumą – šitaip saugiau ir žmonėms, ir lokiams. „Tai labai keista, – aiškina ji. – Nenoriu, kad gyvūnai būtų pernelyg arti, bet tuo pačiu negaliu atsikratyti noro juos stebėti. Jie visi – dideli ir pavojingi. Kai kurie – smalsūs ir baikštūs. Kai kurie – agresyvūs. Todėl pastebėję įtampą jaučiantį lokį arba medžiojančią jauną lokę, mes pasitraukiame."

„Trikdyti gyvūnus ar kelti jiems įtampą fiksuojant jų natūralų elgesį yra labai neetiška, – tęsia ji. – Tai apima tokius dalykus kaip gyvūnų viliojimas, pavojingų susidūrimų provokavimas ir manipuliavimas jų aplinka. Mes, fotografai, turėtume būti jiems visiškai nepastebimi.“

Darbas iš laivų ir transporto priemonių, pagarba fotografuojamiems gyvūnams bei „Sony“ įranga padeda Melissai išlaikyti saugų atstumą ir užtikrinti, kad kiekviena akimirka būtų užfiksuota nepriekaištingai aiškiai. Ilgametė „Sony Alpha 1“ naudotoja pasikliauja šio fotoaparato įspūdinga automatinio fokusavimo funkcija, kuri jai suteikia galimybę sufokusuoti lokį tarp ledo ir vandens tiškalų, taip pat naudoti 30 kadrų per sekundę fotografavimo greitį. Fotografuojant Arkties aušroje ir sutemoje tenka dirbti esant prastam apšvietimui, todėl čia praverčia ir nepriekaištinga „Alpha 1“ ISO jautrumo nustatymų funkcija.

Pagarbų atstumą Melissa išlaiko naudodama tokius objektyvus kaip FE 400–800 mm f/6,3–8 G OSS, FE 400 mm f/2,8 GM OSS ir FE 600 mm f/4 GM OSS, o neįtikėtina 50 MP raiška, kuria pasižymi „Sony Alpha 1“, ne tik suteikia galimybę užfiksuoti nuostabias detales, bet ir efektyviau komponuoti kadrą.

„Lokius fotografuoju, nes žodžiais neįmanoma apibūdinti jų grožio... kaip jie juda, kaip nuleidžia galvas, kad pauostytų sniegą, kokia yra jų viso kūno kalba, – pabaigai sako ji. – Tačiau fotografija niekada nebuvo tik laukinės gamtos fiksavimas. Tai pasaulio atradimas ir asmeninis pokytis. Pirmą kartą priartėjusi prie baltojo lokio, atvėriau duris į naują pasaulį, naują gyvenimą. Per vieną akimirką Helena man parodė, ką išties reiškia gyventi dabartyje, ir įrodė, kad viskas yra įmanoma."

„Kartą, kai grįžome į rytinę pakrantę, manau, kad mačiau Heleną. Žinoma, negaliu visiškai tvirtinti, kad tai buvo ji, bet ta lokė buvo toje pačioje vietoje ir buvo tinkamo amžiaus. Šį kartą ji turėjo du jauniklius. Dažnai apie juos galvoju ir tikiuosi, kad jos jaunikliai vieną dieną susilauks palikuonių. Bet jei nesustabdysime pokyčių, kurie taip apsunkina jų gyvenimą, nežinia, kas gali nutikti.“