Kiekvieną kartą lankydamasis Svalbarde, apdovanojimų pelnęs laukinės gamtos fotografas Arturo de Friasas patiria tuos pačius jausmus – gerai pažįstamą nuostabą ir susižavėjimą nepaprastu šio Arkties salyno grožiu bei namus čia atradusiais gyvosios gamtos atstovais. Visgi vis dažniau jį aplanko ir kitokios emocijos. „Tai praradimo jausmas, – sako fotografas, – nes šios vietos ir jos gyvosios gamtos likimas tiesiog kabo ant plauko.“

Per daugiau nei 20 kelionių į Arktį ir šimtus kitų kelionių po visą pasaulį, kurių metu fotografavo nykstančias rūšis tiek virš vandens, tiek po vandeniu, veteranas Arturo yra matęs nemažai nuostabios laukinės gamtos, tačiau jį visada traukia viena tema – baltieji lokiai. Neatsitiktinai jie taip pat yra viena iš rūšių, kurioms akivaizdžiai gresia didžiausias pavojus. „Būtent lokiai mane pirmą kartą pastūmėjo bandyti keisti padėtį ekologijos ir klimato kaitos srityse“, – aiškina jis, – „ir iki šiol jie man daro tokį patį poveikį. Kiekvienas susitikimas yra ypatingas, bet kai kurie iš jų išsiskiria, ir manau, kad fotografija, kurioje užfiksuotos tokios akimirkos, gali turėti apčiuopiamą poveikį žmonių požiūriui į pasaulį.“

Naujausias Arturo susidūrimas su baltaisiais lokiais priminė vieną iš pirmųjų ir svarbiausių jo fotografavimo sesijų. „2024 m. gegužę vedžiau ekskursiją ir pastebėjome ant ledo lokį“, – prisimena jis. – „Matydami, kad jis nesijaudina ir nestresuoja dėl mūsų buvimo, išjungėme variklius ir leidome laivui lėtai dreifuoti prie pat ledo lyties – priplaukėme per 40 ar 50 metrų, kad galėtume jį nufotografuoti. Lokys buvo ramus ir netrukus tapo akivaizdu, kad jis žaidžia su mumis, vaidina spektaklį – ritinėjasi sniege kaip šuniukas, atsistoja ant užpakalinių kojų, žaidžia su ledu, taškosi... Tai buvo tikro džiaugsmo valanda.“

„Panaši situacija padėjo man suvokti fotografijos galią. 2011 m. nufotografavau tarp ledo lyčių šokinėjantį baltąjį lokį. Ši nuotrauka mane taip sujaudino, kad pagalvojau: „Ši nuotrauka negali likti mano kompiuteryje, ją turi pamatyti kuo daugiau žmonių“. Ji tapo mano pirmosios knygos viršeliu, o dabar jau išleidau septynias, iš kurių visų gautos pajamos skirtos mano fondui „Sustainable Development“. Tai organizacija, kuri daugiausia dėmesio skiria kaimo plėtrai, pažeidžiamų žmonių apsaugai ir mūsų planetos išsaugojimui klimato kaitos akivaizdoje.“

„Tokios vietos kaip Svalbardas iš tiesų yra klimato kaitos epicentras“, – tęsia Arturo. – „Dėl prarasto albedo efekto ji šyla du–tris kartus greičiau nei likusi planetos dalis. Tai reiškia, kad žemė, ypač sniegas ir ledas, atgal į kosmosą atspindi saulės energiją. Tirpstant ledynams ir nykstant jūros ledui, akivaizdu, kad energijos atspindima vis mažiau, todėl pasaulis šyla, o mes prarandame vis daugiau ledo. Tai užburtas ratas.“

Arturo sako, kad mūsų galimybės išsaugoti gamtos pasaulį yra trumpalaikės – panašiai yra ir laukinės gamtos fotografijoje. Progos padaryti įtakingų nuotraukų trumpėja. „Dėl šios priežasties man reikia geriausių fotografijos įrankių, o šiuo metu tai yra „Sony Alpha 1“, – aiškina jis. – „Tokioms nuotraukoms, kaip tos iš Svalbardo, dažnai jį naudoju su FE 200–600 mm G objektyvu, kuris suteikia daugybę kadravimo galimybių, užtikrina puikų ryškumą ir yra lengvas.“

„Įamžinant šias akimirkas svarbiausia yra nuostabi fotoaparato AF sistema ir sparta“, – tęsia jis. – „Vykstame į šias vietas arba po vandeniu, kad užfiksuotume didingus ryklius bei banginius, ir tikimės nuostabaus susitikimo. Ir nors tenka įdėti daug pastangų bei investuoti, per savaitę trunkančią kelionę gali būti vos kelios sekundės, kai viskas yra tobula. Jei objektas arti, o šviesa tinkama, norisi, kad nuotrauka būtų tobula. Anksčiau per tas sekundės dalis galėdavau padaryti tris ar keturias sufokusuotas nuotraukas iš 20, o su „Alpha 1“ tokių padarau 19 iš 20."

Tai, kad Arturo iš arti pamatė klimato kaitos padarinius, padarė jam didžiulę įtaką. „Buvimas Svalbarde yra viena gražiausių ir akis atveriančių patirčių planetoje. Ten gali savo akimis matyti, kaip vyksta klimato kaita. Buvau ten balandžio mėnesį, po vienos šalčiausių žiemų per pastaruosius 20 metų, ir didžiulis Isfjordas buvo visiškai užšalęs. Bet kai grįžau gegužės mėnesį, ledo jau nebebuvo. Tai chaotiška, nekontroliuojama situacija, o baltieji lokiai atsidūrė viso to centre.“

Arturo sako, kad baltieji lokiai yra gyvas klimato kaitos pavyzdys, ir verta prisiminti, kodėl. „Jie yra didžiausi sausumos plėšrūnai Žemėje, neįtikėtinai galingi ir stiprūs, tačiau taip pat nepaprastai prisitaikę prie aplinkos, todėl jų padėtis yra labai nestabili“, – aiškina jis. – „Tai jų silpnybė pasaulyje, kuris keičiasi greičiau, nei jie gali keistis jie. Gerai žinoma, kad dėl mažėjančio jūros ledo jiems tampa sunkiau medžioti, tačiau klimato kaita taip pat turi įtakos ir tam, kaip lokių patelės augina jauniklius.“

„Jos įsirengia guolius žemėje ir rudenį juose žiemoja. Ten gimsta jaunikliai, o pavasarį jie išropoja į paviršių. Tačiau jūros ledui traukiantis į šiaurę, jiems tenka keliauti vis toliau ir toliau, kad pasimaitintų. Jie kelis mėnesius nieko neėdė, todėl per savaitę ar dvi motinos turi papjauti po ruonį, kitaip jos badaus, o tada badaus ir jų jaunikliai. Šiuo metu populiacijos skaičius yra stabilus, bet jei taip bus ir toliau, žinome, kad per kelerius metus situacija drastiškai pasikeis.“

Arturo įspėja, kad problema nesibaigs šios garsios rūšies praradimu. „Kai pažeidžiama subtili pusiausvyra, ekosistema gali greitai sugriūti ir taip, kaip mes net negalime numatyti.“ Jo teigimu, fotografijos vertė šiuo atveju yra akivaizdi. „Žakas Kusto (Jacques Cousteau) sakė, kad žmonės saugo tik tai, ką myli, ir myli tik tai, ką pažįsta. Taigi, fotografuodami galime mokyti žmones, rodyti gamtos grožį ir paskatinti juos padėti saugoti tai, kam gresia pavojus.“

Arturo tikisi, kad vis daugiau žmonių galės tapti tokiais pat gamtos saugotojais, kaip jis, nes iš jo fotografijų knygų surinkta šimtai tūkstančių eurų ir jos padeda pradėti atkuriamuosius projektus visame pasaulyje. „Reikalas tas, kad vaikai visada myli gamtą, kol yra maži, bet tam tikru momentu ta meilė išblėsta ir pasimiršta. Fotografija gali sugrąžinti tą susižavėjimą, o kai suprantame, kad tam, ką mylime, gresia pavojus, pasiaukojimas, kuriam turime pasiryžti kaip visuomenė, kad apsaugotume pasaulį, neatrodo didelė blogybė.“