Ištisus šimtmečius visoje Europoje žmonių veikla vedė mitybos grandinės viršuje esančius plėšrūnus prie išnykimo. Nors kai kurie iš šių plėšriųjų gyvūnų gali atrodyti bauginantys, tikrasis plėšrūnas – žmonės.

Tačiau šiandien bent jau kai kuriose vietovėse žmonės padeda atkurti pusiausvyrą. Visame žemyne ir už jo ribų dedamos didelės pastangos siekiant sugrąžinti aukščiausios pakopos plėšrūnus ir visą susijusią naudą buveinėms, kuriose jie gyvena. Įsibėgėja programos, pagal kurias įveisiami ir globojami ereliai, rudieji lokiai, vilkai ir laukinės katės. Ispanijos Pirėnų pusiasalyje žmonių pastangos iš užkariautojų tapti globėjais naudingos ispaninėms lūšims.

„Ispaninės lūšys yra vienos iš sparčiausiai nykstančių kačių planetoje, – paaiškina gamtos mylėtojas ir fotografas Antonio Liebana, – tačiau dėl iniciatyvos, kurios imamasi tokiose vietose kaip Peñalajo (Kastilija-La Manča), naujausio surašymo skaičius nuteikia labai gerai – 1 668 gyvūnai visame pusiasalyje. Tai eksponentinis pagausėjimas per pastaruosius 10 metų!“

Kaip aiškėja visame pasaulyje, projekte – jungtinėje vietos administracijos, „WWF Spain“ ir Antonio nuosavos fotografijos organizacijos „Wildwatching Spain“ iniciatyvoje – svarbu tiek žmonių mokymas ir padėjimas jiems pamatyti laukinės gamtos atkūrimo naudą, tiek kontrolė ar baudžiamosios priemonės.

„Bandomasis Peñalajo ūkio projektas pradėtas vykdyti 2016-aisiais. Anksčiau šioje 2 500 hektarų teritorijoje buvo medžiojamos kurapkos ir kiškiai. Bet visa tai pasikeitė, kai prieš septynerius metus ūkyje pradėta įgyvendinti ispaninių lūšių išsaugojimo programa. Prisijungiau dvejais metais vėliau su „Wildwatching“, ir nuo tada ši valda tapo vieta, į kurią atvykę fotografai iš viso pasaulio gali užfiksuoti nuostabių vaizdų.“

Priedangas Antonio padėjo sukurti, nes katėms reikia vandens. „Pasinaudoję pussause buveine Peñalajo ūkyje, kuriame vanduo yra retenybė, įrengėme šešias girdyklas, kurių kiekviena yra aštuonių metrų atstumu nuo priedangos. Vadinasi, fotografai gali mėgautis šia rūšimi ir išlikti nepastebėti, iš tolo ir taip, kaip įmanoma tik Ispanijoje.“

„Turėdami užduotį surasti vietų priedangoms ir jas prižiūrėti, šiuos sprendimus priimame atsižvelgdami į šviesą ir rūšių buvimą, – tęsia Antonio. Nuostabu turėti darbą, kuris jaudina ir kuriame galiu pritaikyti visas savo žinias, darydamas kažką gero laukinei gamtai ir padėdamas kitiems fotografams ja mėgautis. Iš pradžių darbas man buvo nemenkas iššūkis, nes anksčiau nesu dirbęs su lūšimis. Visoje Afrikoje leidausi į daugiau nei 60 safarių, todėl kai kuriuos savo sprendimus grindžiau patirtimi su leopardais.“

Madride gimusį Antonio visada traukė laukinė gamta: „Kaip ir daugelis Ispanijos vaikų, gamtos pasauliu susižavėjau dėl Ispanijos gamtininko Felixo Rodriguezo de la Fuente ir jo TV programos „The Man & the Earth“. Išmokau pažinti ir gerbti Pirėnų laukinius gyvūnus, o tapęs paaugliu į žygius kalnuose pasiimdavau nedidelį fotoaparatą. Iš karto pastebėjau laukinės gamtos fotografijos galimybes. Supratau, kad, jei sugebėčiau pademonstruoti kitiems šiuos reginius, net ir naudodamas savo kuklią įrangą, žengčiau didelį profesionalumo keliu.“

Kaip ir daugelis fotografų, jis pripažįsta, kad jį sėkmingą daro visiškas įsigilinimas į tai, ką fotografuoji. „Net kai neturiu fotoaparato, didžiausia motyvacija yra, be abejo, priartėjimas prie gyvūnų. Tai tampa būdu suprasti gyvybės svarbą. Galimybė stebėti nepakartojamus momentus yra varomoji jėga, o juos nufotografuodamas galiu parodyti kitiems gamtoje esantį grožį ir supažindinti su rūšį kamuojančiomis problemomis.“

Nors priedangos tokiose vietose kaip Peñalajo įrodo, kad tvarumas gali būti pelningas, jos taip pat padeda plačiau skleisti žinią. „Fotografija yra galingas ginklas, – paaiškina jis, – nes tai, kas nėra matoma, nevertinama. Viena nuotrauka gali pasakyti daug dalykų, bet paprasčiausia ir didžiausią poveikį turinti jos žinia šeimai ir draugams yra ta, kad, nors pasaulis yra graži vieta, ji tokia išliks tik tuo atveju, jei kovosime dėl jos. Turime imtis veiksmų, kad išsaugotume tai, kas mus įkvepia, arba greitai to nebeliks.“

Peñalajo ūkyje vykdomas projektas naudingas ne tik ispaninėms lūšims. „Dabar visa valda skirta gyvūnų apsaugai, todėl matome daug kitų klestinčių rūšių, – sako Antonio, – įskaitant tokius legendinius paukščius kaip karališkasis erelis arba strepetas, kurie yra labai populiarūs tarp fotografų.“

Kalbant apie lūšis, saugi jų aplinka paskatino naują elgesį, ir Antonio leido padaryti vienas mėgstamiausių nuotraukų toje vietovėje. „Apleistoje šieno stirtoje miške lūšys susirado vietą daugintis. Stebėjome neįprastą vaizdą – tos pačios vados guolyje buvo dvi mamos, – atskleidžia jis. – Nėra ankstesnių įrašų apie tokį elgesį, todėl tai, neabejotinai, yra ženklas, kad jos jaučiasi jaukiai. Ir, žinoma, tai reiškia, kad turėjome galimybę nufotografuoti jauniklius! Jie tokie gražūs, bet nuostabiausia yra įrodymas, kad rūšis atsigauna.“

Šiuo metu su dviem „Sony Alpha 1“ korpusais dirbantis Antonio paaiškina: „Šie fotoaparatai suteikia man dar nematytą fokusavimo greitį, 50 megapikselių failus ir iki 30 nuotraukų per sekundę. Be abejonės, šie korpusai yra idealūs tokio tipo fotografijai, o FE 600 mm f/4 GM OSS šiame projekte buvo mano darbinis arkliukas. Juo pasiekiamas atstumas, jo šviesumas ir ryškumas yra kiekvieno laukinės gamtos fotografo svajonė. Jis puikiai dera su 1,4x telekonverteriu, kuris labai praverčia pasirodžius jaunikliams!

Tiek fotoaparatai, tiek objektyvai labai atsparūs dulkėms, o jų čia gausu vasaros mėnesiais. Be to, „Sony“ labai aktyviai skolina įrangą tiems, kurie dalyvauja fotografijos seminaruose Peñalajo ūkyje. Teikdama nuolatinę paramą ir įrangą degantiems aistra fiksuoti gamtą, „Sony“ padeda fotografams skleisti žinią apie čia atliekamą gerą darbą – padeda mums, pasitelkiant fotografiją, pabrėžti nykstančių rūšių, šiuo atveju ispaninės lūšies, svarbą.“

Žvelgdamas į ateitį Antonio tikisi, kad daugiau vietų paseks Peñalajo pavyzdžiu ir pasitelks fotografiją išsaugojimo darbams atlikti. „Nuostabu matyti, kokių pokyčių siekiant išsaugoti gyvūnus pavyko čia pasiekti, kaip padedame lūšims ir kitoms rūšims klestėti, o fotografai prie to labai daug prisidėjo, – baigia jis. – Dar visai neseniai tai buvo neįsivaizduojama tokio tipo Ispanijos ūkiuose. Tai yra puikiausias ne tik ūkio, bet ir vietos restoranų, viešbučių ir kitų paslaugų tvarumo bei plėtros pavyzdys. Jis parodo, kad dirbdami išvien galime būti tikri gamtos globėjai.“