Kiki Hendriks varžybų sezonas trunka nuo gegužės iki rugsėjo. Ši šuolio į tolį ir 100 metrų bėgimo rungtyse besispecializuojanti Nyderlandų paralimpietė dalyvauja aukščiausio lygio varžybose. Neseniai ji varžėsi 2024 m. vasaros paralimpinėse žaidynėse ir 2025 m. pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate, kuriame T64 klasės šuolio į tolį rungtyje iškovojo sidabro medalį.

„Žiema skirta treniruotėms, o vasarą matyti rezultatai“, – aiškina sportininkė, pasakodama apie alinantį pasirengimo ir varžybų tvarkaraštį. „Nuolat treniruojiesi, atiduodi visas jėgas, kad prie šuolio pridėtum kelis centimetrus arba sekundės dalimi pagerintum bėgimo laiką, o varžybos per sezoną vyksta beveik kiekvieną savaitę. Tačiau stengtis verta. Būtent tada pamatai, kad pastangos atsiperka.“

Profesionaliajame sporte ryžtas, pastangos ir drąsa tiesiog būtini. Tačiau Kiki, kuri būdama dvejų neteko kairės kojos žemiau kelio, dešinės plaštakos ir kairės rankos pirštų, o paauglystėje prarado ir dešinę koją žemiau kelio, šios savybės – neatsiejama kasdienybės dalis. Tokį patį susitelkimą ji pritaiko ir fotografijoje, nors atradimai čia, pasak jos, visiškai kitokie.

„Tiesą sakant, fotografija susidomėjau dar prieš lengvąją atletiką, – aiškina ji. – Nuo pat pradžių tai buvo savotiškas pabėgimas, galimybė suderinti džiaugsmą būti gamtoje su kūryba. Mano močiutei tai labai patiko, – prisimena Kiki, – tad ji leisdavo pasiskolinti savo fotoaparatą ir eksperimentuoti. Mokykloje mane skatino ir vienas mokytojas, todėl galiausiai išvykau į fotografijos mainų savaitę su mokiniais iš Lenkijos. Ten turėjau daugybę progų fotografuoti ir susipažinti su kitais šios srities entuziastais.“

„Šiandien fotografija man – tobulas būdas atitrūkti nuo treniruočių ir varžybų rutinos, – tęsia Kiki. – Poilsio dienomis beveik visada išeinu į lauką su fotoaparatu. Man patinka vaikščioti parke, laukuose arba tiesiog atsisėdus laukti ypatingos akimirkos. Tokia aplinka labai ramina – nors lengvaatletės gyvenimo tempas itin didelis, paėmusi į rankas fotoaparatą mėgaujuosi galimybe niekur neskubėti, išlaukti ir tiesiog būti kantri.“

Amsterdame gyvenanti Kiki laukinius gyvūnus dažnai fotografuoja pajūryje tarp Zandvorto ir Nordviko esančiame saugomame 3 400 hektarų ploto „Amsterdamse Waterleidingduinen“ gamtos draustinyje. Čia gyvena danieliai, lapės ir daugiau nei 100 perinčių paukščių rūšių, tad tokia aplinka – tikras lobis gamtos mylėtojams. Visgi per atostogas Kiki mielai fotografuoja ir peizažus, o per varžybų pertraukas stovėdama prie trasos įamžina kolegas sportininkus.

„Man patinka lankytis tokiose vietose kaip „Waterleidingduinen“, nes ten visada gausu laukinės gamtos, kurią galima fotografuoti, – pasakoja sportininkė. – Jau nuo pat pradžių man buvo be galo įdomu fiksuoti nedidelius gyvūnus, vabzdžius ir paukščius, ypač su makroobjektyvu, leidusiu įžvelgti plika akimi nematomas detales. Be to, makrofotografija suteikia galimybę žaisti ryškumu – tai man visada labai patiko. Esi taip arti objekto, kad fone ir priekiniame plane vaizdas smarkiai susilieja, o židinio padėtis kinta nuo menkiausio judesio. Tai mane tiesiog žavi.“

Kiki taip pat mėgsta fiksuoti stambaus plano kadrus su ne makroobjektyvais, pavyzdžiui, „Sony FE 200-600mm f/5.6-6.3 G OSS“. „Stebėtina, kaip arti galima pritraukti vaizdą šiuo objektyvu, – pasakoja ji, prisimindama neseniai įvykusį susitikimą su laumžirgiu. – Tą dieną išėjau fotografuoti danielių, tačiau nuėjau prie kito parko įėjimo, kur jų visiškai nebuvo matyti. Eidama namo prisėdau ant žolės atsigaivinti ir būtent tada pastebėjau dūzgiančius laumžirgius. Pamaniau, kad neturiu su savimi tinkamo objektyvo, bet vis tiek nusprendžiau pabandyti. Ir tuomet laumžirgis nutūpė tobuloje vietoje.“

Dėl fizinių iššūkių, su kuriais susiduria nuo pat vaikystės, naudotis dideliu objektyvu ir tokiu pažangiu fotoaparatu kaip dabartinis „Sony Alpha 1 II“ kai kam gali atrodyti neįmanoma, tačiau Kiki tai – tik dar viena įveikiama kliūtis. „Man įprasta, kad visur tenka įdėti daugiau pastangų, juk pasaulis pritaikytas dvi rankas turintiems žmonėms! Dešinę plaštaką man atstoja atidaromas ir uždaromas protezas, į kurį dažnai atremiu objektyvą. Tuomet kairės rankos nykščiu keičiu nuostatas ir spaudžiu užraktą. Šis nykštys mane tikrai gelbsti, antraip būtų labai sunku!“

Kiki aiškina, kad stabilumo suteikia ir tokie priedai kaip vienakojis stovas ar kardaninė galvutė, o kartais – nuotolinio užrakto paleidimo kabelis. Tačiau, kaip ir siekiant sporto aukštumų, viską lemia teigiamas požiūris ir praktika. „Mokydamasi fotografuoti tiesiog niekur neskubėjau, – pasakoja ji. – Vieni dalykai pavykdavo, kiti – ne. Man neįmanomų dalykų nėra – svarbu bandyti ir ieškoti sprendimo. Visada galima rasti išeitį.“

„Taip pat padeda ir kelios mano „Sony Alpha 1 II“ funkcijos, pavyzdžiui, galimybė pritaikyti fotoaparato ir objektyvo valdymą, – pasakoja ji. – Tai ypač pasakytina apie automatinį fokusavimą, kurį priskiriu lengviau pasiekiamiems mygtukams. Apskritai fotoaparato automatinio fokusavimo veikimas – be galo svarbus. Galiu nurodyti AF sekti konkretų objektą, ir jis tai darys bet kurioje kadro vietoje be jokio mano įsikišimo, todėl galiu visą dėmesį skirti kompozicijai. Be to, AF sparta ir kadrų sparta puikiai tinka bet kokiam laukinės gamtos objektui fiksuoti.“

„Fotoaparato korpuse ir objektyvuose veikianti „SteadyShot“ vaizdo stabilizavimo funkcija taip pat labai praverčia sekant objektus, – tęsia ji, – arba kai prireikia greitai pakeisti kompoziciją ir šiek tiek prarandu pusiausvyrą. Įrangos lengvumas irgi labai svarbus, ypač todėl, kad didžiąją laiko dalį ją laikau atrėmusi į dešinę ranką. Kai prieš 10 metų pradėjau fotografuoti, tiek fotoaparatai, tiek objektyvai buvo kur kas didesni ir sunkesni, tačiau nuo to laiko peizažams naudojami modeliai, pavyzdžiui, „FE 24-70mm f/2.8 GM II“, tapo gerokai lengvesni.“

Kiki pasakoja, kad toli nuo varžybų šurmulio, laikydama rankose fotoaparatą, ji mato ir jaučia tai, ko paprastai nepastebėtų. „Tampu pastabesnė, labiau susitelkiu į dabartį, be to, tai padėjo man atsiverti kitiems žmonėms, – pokalbį baigia ji. – Iš pradžių buvau drovus vaikas, bet fotografija iš tiesų man padėjo. Entuziazmas leido užmegzti ryšį su kitais fotografais – tą pačią aistrą puoselėjančiais žmonėmis.“

„Varžybos, treniruotės ir kelionės užima 90 % mano laiko, todėl dažnai matau tik oro uostų, autobusų ir stadionų vidų. Žinoma, man patinka būti viso to dalimi, tačiau laikas, kai galiu išeiti į gamtą su fotoaparatu, tampa dar ypatingesnis. Mano svajonė – pasiimti „Alpha 1 II“ į safarį. Tikiuosi, kad tai pavyks įgyvendinti po 2028 m. paralimpinių žaidynių. O kol kas toliau atkakliai sieksiu abiejų šių tikslų.“