Bemptono uolas supanti pakrantė, besidriekianti į šiaurę nuo Flamboro kyšulio link Failio, – viena įspūdingiausių Jungtinėje Karalystėje. Čia taip pat peri gausybė jūros paukščių. Tačiau dėl vietomis daugiau kaip 100 metrų aukštį siekiančių stačių kreidos uolų, Šiaurės jūros vėjo ir galvos svaigimo anaiptol nėra lengva išlaikyti fotoaparatą pakankamai stabiliai, kad pavyktų šiuos paukščius nufotografuoti.

Patyręs laukinės gamtos fotografas Drew Webbas puikiai žino, ką reiškia kovoti su fotoaparato sujudinimu. Jis jau daugelį metų lankosi šiose uolose ir kitose laukinėse Jungtinės Karalystės vietose, neįtikėtinai ryškiai fiksuodamas jų gyventojus. Tačiau Drew atveju sujudinimas kyla ne tik dėl aplinkos veiksnių – jis stipresnis nei tas, kurį patiria dauguma ilgus teleobjektyvus laikančių fotografų. „Man diagnozuotas gerybinis savaiminis tremoras. Šią diagnozę išgirdau būdamas maždaug dešimties, – pasakoja jis. – Dėl šios ligos nevalingai dreba rankos, ir tai, žinoma, gerokai trukdo pakankamai stabiliai išlaikyti fotoaparatą, kad pavyktų užfiksuoti ryškų kadrą.“ Drew susidomėjimas fotografija ir laukine gamta užgimė per keliones į Škotiją, kur pamatęs žuvininkus juos fotografavo pro automobilio langą senu senelio „Kodak Retinette“ fotoaparatu. Prireikė šiek tiek laiko, kol ši sėkla sudygo. „Kaip galite įsivaizduoti, tai tikrai ne pats tinkamiausias fotoaparatas toli esantiems plėšriesiems paukščiams fotografuoti. Nors man patiko juo naudotis, niekada nemaniau, kad fotografija gali tapti mano profesija. Išlaikiau vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus, man sekėsi labai prastai, išėjau iš mokyklos ir iš tiesų nežinojau, ko griebtis.“

„Padariau metų pertrauką, baigiau medijų kursą, po jo – BTEC profesinio mokymo programą, galiausiai gavau fotografijos mokslo diplomą. Būtent tuo metu pirmą kartą pastebėjau, kaip tremoras veikia mano fotografavimą. Darėme pratimą, norėdami išsiaiškinti, koks gali būti ilgiausias išlaikymas fotografuojant iš rankų, ir su 50 mm objektyvu man pavyko pasiekti 1/125 sek. Buvau tuo labai patenkintas, bet kitą dieną pastebėjau, kad visų kitų išlaikymas siekė 1/50 sek. ar dar ilgiau.“ Šis pratimas iliustruoja atvirkštinio dydžio taisyklę – paprastą lygtį, teigiančią, kad, norint išvengti susiliejusio vaizdo, užrakto greitis greičiausiai turės atitikti bent jau atvirkštinį naudojamo židinio nuotolio dydį. Pavyzdžiui, fotografuojant su 50 mm objektyvu reikėtų rinktis bent 1/50 sek. užrakto greitį. Vėliau, kai Drew dirbo fotoaparatų parduotuvėje, vienas žmogus pastebėjo jo rankų drebėjimą. „Kroviau prekes į dėžę pirkėjui, kaip paaiškėjo, gydytojui. Jis manęs paklausė, kiek laiko jau sveikstu! Jis pamanė, kad drebu dėl abstinencijos sindromo, ir tai buvo pirmas kartas, kai jau būdamas suaugęs supratau, jog kiti žmonės tai mato.“ Visa tai, kartu su suvokimu, kad daugelis jo teleobjektyvu darytų nuotraukų susilieja, paskatino Drew visiškai susitaikyti su savo būkle.

„Reikalas tas, – tęsia jis, – kad iki tol, nepaisant akivaizdžių įrodymų, buvau save įtikinęs, jog jokio drebėjimo nėra, arba vengdavau situacijų, kur tai keldavo sunkumų. Taip pat nusprendžiau tiesiog nenaudoti didelių židinio nuotolių funkcijos, o rinktis tuos variantus, kurie mažiau jautrūs klaidoms, pavyzdžiui, 35 mm ir 50 mm.“ Tačiau per COVID-19 karantiną jis iš naujo atrado aistrą laukinei gamtai, o kartu su ja – ir pasiryžimą neleisti tremorui tapti kliūtimi. „Kai mums vėl leido išeiti pasivaikščioti, pasiimdavau savo 70–200 mm objektyvą prie vietinio ančių tvenkinio ir spausdavau iš jo viską, ką galėjau. Tačiau, kaip žino visi laukinės gamtos fotografai, visada norisi vis didesnio židinio nuotolio, todėl nuo to laiko pradėjau daryti viską, kad užfiksuočiau geresnius kadrus naudodamas didesnį židinio nuotolį.“ Praktiškai, norėdamas fotografuoti stabiliau, Drew dažniausiai naudoja trikojį, taip pat stabilumui užtikrinti pasitelkia medžius, slėptuvių langus, stabilizavimo maišelius ar net žemę. „Darau daugybę dalykų, pavyzdžiui, guluosi kaip snaiperis“, – juokiasi jis. – „Tai man patarė draugas, tarnaujantis JAV kariuomenėje, nes tokia atramos poza suteikia kur kas daugiau stabilumo. Galiu sušvelninti tremoro poveikį, bet niekada jo neatsikratysiu. Ypač tai pastebima filmuojant.“

Žinoma, Drew padeda ir „Sony“ įranga, pavyzdžiui, į objektyvus integruotas optinis „SteadyShot“ stabilizavimas ir fotoaparatų korpusuose esančios, jutikliais pagrįstos „SteadyShot Inside“ sistemos. „Dėl savo būklės negaliu naudoti nieko, kas neturi vaizdo stabilizavimo funkcijos“, – teigia jis. „Pasidomėjau, kurių prekių ženklų IS funkcijos geros, ir „Sony“ sprendimai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau „Alpha“ sistemą. Atsižvelgdamas į tai, ką ir kaip fotografuoju, naudoju skirtingas kombinacijas, – tęsia jis. – Pavyzdžiui, naudojant „Active SteadyShot Inside“ režimą kartu su tam tikrų objektyvų optiniais stabilizatoriais, gali atsirasti keistas virpėjimas, ypač kai fotoaparatas ant trikojo – atrodo, lyg šie režimai kovotų vienas su kitu. Tokiais atvejais tiesiog vieną išjungiu. Bet jei fotografuoju laikydamas rankose, įjungiu viską!“ Vaizdo stabilizavimas taip pat padeda komponuoti kadrą, nes vaizdo ieškiklyje matomas vaizdas stabilesnis. Puiki fotoaparatų vaizdo kokybė nustačius didesnį ISO jautrumą leidžia Drew drąsiai naudoti pakankamai trumpą išlaikymą. „Šiuo metu naudoju „Alpha 7 V“, o dėl paukščių sekimo automatinio fokusavimo (AF) funkcijos man retai tenka liesti objektyvą. Tai svarbu, nes dėl tremoro prisilietimas tampa panašus į stuksenimą mažu plaktuku! 30 MP raiška man tiesiog tobula. Didesniuose pikseliuose mikrosusiliejimas natūraliai mažiau pastebimas, nei būtų galima įžiūrėti didesnės raiškos jutiklyje, o kadangi fotografuoju serijomis, norėdamas padidinti tikimybę užfiksuoti ryškų kadrą, tai palengvina ir tolesnį nuotraukų apdorojimą.“

Drew taip pat padeda ir kintamojo židinio objektyvai: iš pradžių jis pasirenka platesnį kadrą, kad surastų objektus, o tada priartina vaizdą, kad šie užpildytų visą kadrą. Būtent dėl šios priežasties jam taip patinka „FE 200–600 mm f/5.6–6.3 G OSS“, tačiau, skatinamas noro nuveikti daugiau, pastarajai kelionei į Bemptoną jis pasirinko kitokius objektyvus. „Sakyčiau, 400 mm – riba, kurią pasiekęs dar galiu užtikrintai daryti nesusiliejusias nuotraukas, tačiau kadangi visada stengiuosi peržengti savo galimybių ribas, pasiėmiau „FE 400–800 mm f/6.3–8 G OSS“ ir „FE 600 mm f/4 GM OSS“. Abu jie – mano svajonių objektyvai, todėl turėjau maksimaliai išnaudoti savo įgūdžius, kad atskleisčiau visą jų potencialą.“ Drew atkaklumas kovojant su tremoru taip pat pakeitė ir jo požiūrį į kitų fotografų mokymą. „Mano patirtis išmokė, kad paprastas malonumas fotografuoti lauke su draugais ar atrasti ypatingą akimirką gamtoje kur kas svarbesnis už techninius dalykus“, – užbaigia jis.

„Savo nuotraukomis ir vaizdo įrašais noriu parodyti, kad fotografija gali būti išties prieinama ir tikrai įkvepianti patiems įvairiausiems žmonėms. Noriu parodyti, koks nuostabus pats procesas – nesvarbu, ar pavyksta padaryti norimą kadrą, ar ne! Kai kurios mano geriausios kelionės buvo tikras išbandymas. Norėčiau, kad būčiau galėjęs kai kuriuos šių dalykų papasakoti sau aštuoniolikmečiui. Tuo metu gyvenimas atrodė miglotas ir neaiškus, bet taip buvo todėl, kad kovojau su apribojimais, o ne mokiausi, kaip pasiekti sėkmę juos priėmus.“