Gary’io Williamsono nuotraukos, pasižyminčios ryškiais, didelio kontrasto nespalvotais gatvės vaizdais, įtaigiais priekiniais planais ir paslaptingų figūrų siluetais, turi labai didelį poveikį, ypač sužinojus, kad Gary’is yra pripažintas aklu.

Bet galbūt tai neturėtų stebinti, nes, pasak Gary’io, daugelis metodų, kuriuos jis pasitelkia kasdien dorodamasis su regėjimo praradimu, yra identiški metodams, kurių reikia sėkmingai fotografijai. Tačiau neišvengiamai kylantis pirmasis klausimas yra „kaip?“. Kaip žmogus su regėjimo negalia gali dirbti vizualinėje terpėje?

„Žinoma, manęs to dažnai klausia, – pradeda Gary’is, – ir aš suprantu sumišimą, tačiau šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su viena iš mano misijų fotografijoje. Žmonės mano, kad aklumas reiškia nieko nematymą, bet žmogaus regėjimas turi daug lygių. Tai didžiulis spektras, ir nors mano regėjimas yra toks prastas, kad beveik negaliu atpažinti kai kurių dalykų, vis tiek yra dalykų, kuriuos matau, ir būdų, kuriais galiu užfiksuoti mane supantį pasaulį. Mano unikalus matymas sustiprino mano kūrybingumą, todėl noriu pateikti savo „negalią“ kaip „kitokį gebėjimą“.“

„Man labai svarbus kontrastas, – aiškina jis, – o kuo daugiau kontrasto, tuo geriau matau. Pavyzdžiui, jei šviesa krinta iš tinkamos pozicijos, man lengviau užlipti laiptais nei jais nulipti. Šešėliai ir šviesios vietos padeda man įvertinti gylį ir aukštį. Ir nors atsisukęs į saulę nematau beveik nieko, kai atsisuku į ją nugara, man matyti daug lengviau. Mano regėjimas priklauso nuo šviesos ir šešėlių, todėl ieškau šių elementų fotoaparato ekrane, siekdamas padaryti sėkmingas nuotraukas.“ Gary’is daugiausia fotografuoja plačiu kampu, „nes žymiai blogiau matau esant didesniam atstumui, – sako jis. – Matau priekinio plano elementus geriau nei tuos, kurie yra toli, o tai reiškia, kad mane domina tai, kas yra aplink mano pėdas. Dažnai pradedu kurti vaizdus iš tokio atstumo, o tai, žinoma, yra dar viena stipri kompozicijos technika fotografijoje. Manęs neįkvėps tolimas medis, nes tikriausiai jo visai nematysiu! Tačiau keliai, šaligatvio borteliai, laiptai ar raštai... tos dėmesį atkreipiančios linijos ir rėmai yra tai, ko ieškau, – tęsia Gary’is. – Tada ieškau kontrasto tolumoje, pavyzdžiui, šviesaus dangaus, durų angos ar tunelio galo, o jei užsiimu gatvės fotografija, palaukiu, kol pro tas vietas praeis figūra. Kitais atvejais naudoju tuos pačius metodus, bet padarau autoportretą arba paprašau, kad kas nors papozuotų tinkamoje vietoje.“

Fiksuodamas kitokius vaizdus, galimybėms atpažinti Gary’is pasikliauja klausa. „Kadangi kiti mano pojūčiai tapo daug svarbesni mano kasdieniame gyvenime, pastebėjau, kad jie man padeda ir fotografuojant, – aiškina jis. – Regėjimas dažnai dominuoja prieš kitus žmonių, neturinčių regėjimo negalios, pojūčius, tačiau aš dažnai išgirstu galimybę, o ne ją pamatau. Pavyzdžiui, gatvėje grojantį muzikantą arba telefonu kalbantį žmogų, kurie gali tapti gero kadro subjektais. O kai esu arčiau jų, vėl ieškau kontrasto.“

Gebėjimas prisitaikyti ir drąsa jau seniai yra Gary’io istorijos dalis. Kai jis dešimtajame dešimtmetyje pėsčiomis keliavo po Europą, beveik per naktį pasireiškė paveldima regos nervo liga, todėl jam teko grįžti namo iš Gibraltaro nematant žemėlapio. Tačiau ši nepalanki padėtis padėjo suformuoti jo charakterį. „Visada stengiausi galvoti ne apie tai, kas prarasta, o apie tai, kas įmanoma, – sako jis. – Niekada nešvaisčiau laiko galvodamas apie savo regėjimo praradimą ir visada galvojau, kaip prisiversti pasiekti tai, kas man įmanoma. Arba su tuo susitaikai, arba ne, bet grauždamasis gali nusiristi žemyn. Tikėjau, kad jei tokiomis aplinkybėmis, būdamas 18 metų, užbaigsiu tą kelionę, galėsiu padaryti bet ką.“ Nors prieš prarasdamas regėjimą jis studijavo juostinę fotografiją meno koledže, Gary’is vėl susidomėjo fotografavimu tik tada, kai skaitmeniniai fotoaparatai tapo labiau pritaikyti silpnaregiams naudotojams. „Anksčiau žavėjausi tuo, kaip vienas kadras gali papasakoti istoriją, sukelti emociją ar užduoti žiūrinčiajam klausimą, – prisimena jis, – bet pasireiškus mano ligai negalėjau naudotis juostiniais fotoaparatais, todėl vietoj fotoaparato naudojau pasteles ir anglį, kad pavaizduočiau pasaulį taip, kaip jį matau. Naudojant anglį ir kilo idėja kurti nespalvotus vaizdus, todėl ji vis dar žavi mane ir dabar.“

Naujausi „Sony Alpha“ serijos fotoaparatai sukurti galvojant apie jų pritaikymą neįgaliesiems, o „Sony“ prisidedant prie Pasaulinės regėjimo dienos minėjimo Gary’is naudojo „Sony Alpha 7C II“ fotoaparatą kartu su „FE 16–25 mm f/2,8 G“, „FE 24–50 mm f/2,8 G“ ir „FE 20–70 mm f/4 G“ objektyvais. Fotoaparatas turi daug prieinamumo funkcijų, skirtų silpnaregiams fotografams, ir įprastas funkcijas, kurios tampa dar svarbesnės turint regėjimo sutrikimą.

„Mane labiausiai nustebino „Alpha 7C II“ fotoaparato ekrano skaitytuvo funkcijos efektyvumas, – teigia Gary’is. – Anksčiau niekada nesinaudojau šiuo fotoaparatu, tačiau skaitytuvas leido man tą dieną juo patogiai naudotis. Esu įpratęs naudoti balso funkcijas tokiuose įrenginiuose kaip planšetinis kompiuteris ar telefonas. Kaip ir kiti pojūčiai dirbant gatvėje, šios funkcijos padeda mintyse susidaryti fotoaparato funkcijų vaizdą. Skaitytuvas daro viską – nuo informavimo apie pagrindinius nustatymus (užrakto greičio, diafragmos, ISO, fokusavimo režimo ir t. t.) iki paaiškinimo, kaip nustatyti konkrečias funkcijas, tokias kaip intervalometras, kurį naudoju autoportretams. Tai puikus techninis sprendimas, kuris taip pat teigiamai paveikė mano fotografavimo patirtį. Kalbanti kamera leidžia praeiviams suprasti, kad esu silpnaregis. Jei vietoj to naudočiau 20 kartų padidinimo funkciją ir būčiau priglaudęs veidą prie ekrano, rizikuočiau atkreipti nepageidaujamą dėmesį. Kažkas kartą paklausė, kodėl uostinėju kamerą! Skaitytuvas leidžia man jaustis ramiau dėl bendravimo judriose vietose.“

Gary’is taip pat gyrė „Alpha 7C II“ mygtukų išdėstymą ir valdymą. „Galiu jį naudoti laikydamas viena ranka, o tai yra privalumas. Taip pat labai gerai suprojektuoti ratukai ir įvesties elementai. Regintiems fotografams naudinga galėti atskirti vieną mygtuką nuo kito prisilietimu, nes jiems nereikia atitraukti dėmesio nuo vaizdo ieškiklio, bet man tai dar svarbiau. Padeda net ratukai, kurie aiškiai spragteli, nes tada žinai, kad juos pakankamai pasukai.“ Gary’iui taip pat patiko puiki „Alpha 7C II“ automatinio fokusavimo funkcija, kuri naudinga visiems fotografams. „Galima pasitikėti, kad ji užfiksuos ir bus užtikrintas ryškiausias fokusavimas, – sako jis, – o man ypač naudinga objektų sekimo prisilietimu funkcija. Esant pakankamai kontrasto, galiu ekrane pastebėti figūrą, ją paliesti ir žinau, kad kol fotografuosiu, fotoaparatas ją sėkmingai seks.“