Man fotografija visada buvo glaudžiai susijusi su nuotykių idėja, o laukinės gamtos fotografija – ne išimtis. Būtent kelionės metu surenki brangiausią savo bagažą: istorijas, patirtis, susitikimus ir emocijas, kurios formuoja tavo pasaulio suvokimą. Kiekvienas žingsnis tampa to bagažo dalimi, ir aš nenoriu praleisti nė vieno iš jų – nei vienos smulkmenos, nei vienos emocijos.

Tačiau svarbu ir pasiekti kelionės tikslą. O man tai dažnai reiškia pasiekti viršūnę.

Manęs niekada ypač netraukė statinė laukinės gamtos fotografija. Mane labiausiai atspindi laisvė klajoti po gamtą, nežinant, ką tiksliai ten rasiu, ir džiaugtis viskuo, ką ji man pasiūlys. Man tai ir yra laukinės gamtos fotografijos esmė: būti čia ir dabar, judėti per kraštovaizdį ir leisti patirčiai atsiskleisti, o ne bandyti ją kontroliuoti.

Norėdama tai padaryti, turiu pašalinti viską, kas gali atitraukti mano dėmesį nuo šios akimirkos. Kai kelionė veda per kalnus, o aukštis kyla šimtais metrų, svarbus kiekvienas gramas. Noriu, kad mano įranga taptų beveik nematoma, kad galėčiau visiškai susikoncentruoti į laukinę gamtą, šviesą ir patirtį.

Keturios dienos Italijos Alpėse

Keturias dienas praleidau tyrinėdama Italijos Alpes – nepaprastą aplinką, kurioje laukinė gamta, peizažai ir oras labai keičiasi priklausomai nuo aukščio. Kylant aukštyn, peizažas keičiasi, pasirodo kiti gyvūnai, o šviesa gali pasikeisti per kelias minutes. Atplaukia debesys, atmosfera pasikeičia, ir tas pats peizažas staiga atrodo visiškai kitoks.

Tai buvo puiki vieta išbandyti naujuosius „Sony FE 400mm f/4.5 GM OSS“ ir „FE 600mm f/6.3 GM OSS“ su savo ištikimu „Alpha 7 V“ ir 1,4 k. bei 2 k. telekonverteriais.

Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos pastebite apie šiuos objektyvus, yra jų dydis ir svoris. Abu objektyvai, įskaitant objektyvo gaubtą, yra šiek tiek ilgesni nei 30 cm, o kiekvienas sveria šiek tiek mažiau nei 1 kg. Jie yra lengvi, tačiau vis tiek atrodo tvirti, patvarūs ir puikiai pagaminti. Dėl ergonomiško dizaino juos patogu naudoti ilgą laiką, o šis mobilumas nepažeidžia optinės kokybės, kurios tikimasi iš „Sony“ pagrindinių „G Master“ objektyvų.

Prastas apšvietimas, gylis ir automatinis fokusavimas

Kiekviena gera kelionė pėsčiomis Italijos Alpėse prasideda anksti, vingiuojant per tankius maumedžių miškus ant stačių kalnų šlaitų, kur aplinkinės viršūnės užlaiko pirmąją saulės šviesą. Būtent čia pirmą kartą išbandžiau 400 mm objektyvą, visapusiškai pasinaudodama jo plačia f/4.5 diafragma. Miško prieblandoje tas papildomas šviesos kiekis padarė didelį skirtumą, leisdamas man išlaikyti didelius užrakto greičius, pernelyg nepadidinant ISO.

Tačiau plačios diafragmos pranašumas yra ne tik geresnės techninės savybės esant prastam apšvietimui. Tankiame miške gausu vienas kitą dengiančių kamienų, šakų ir augmenijos, ir aš norėjau šį sudėtingumą panaudoti kaip kompozicijos dalį, sukurdama susiliejusius sluoksnius ir stipresnį gylio pojūtį.

Labiausiai mane nustebino tai, kaip gerai veikė automatinis fokusavimas tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Kai gemzė judėjo per tankią augmeniją, esant ribotam apšvietimui ir esant daugybei dėmesį blaškančių veiksnių, objektyvas nepaprastai gerai užfiksavo ir išlaikė fokusavimą. Tai leido man sureaguoti, kai gyvūnas trumpam pasirodė tarp šakų, o ne kovoti su aplinkos sąlygomis, bandant išlaikyti fokusavimą.

Laukinės gamtos fotografijoje tokios akimirkos gali trukti vos kelias sekundes. Galimybė pasikliauti automatiniu fokusavimu reiškia, kad galiu sutelkti dėmesį į gyvūno elgesio numatymą, o ne jaudintis dėl savo įrangos.

Greiti objektai ir judesys

Vėliau, kai saulės spinduliai ėmė prasiskverbti pro medžius, išbandžiau 600 mm objektyvą fotografuodama keletą neramių mažų paukščių, kurie čia užsuko migruodami. Automatinis fokusavimas veikė nepriekaištingai, spėdamas sekti jų greitus judesius, kai jie šoktelėdavo tarp tankių šakų. Net ir tomis trumpomis akimirkomis nuotraukos buvo aiškios, o plunksnos – užfiksuotos su įspūdinga detalumu.

Norėdama perteikti jų greitį ir energiją, pasirinkau šiek tiek mažesnį užrakto greitį nei įprastai, tačiau išlaikydama pakankamą objekto ryškumą. Tai suteikė subtilų judesio pojūtį, o ne visiškai įšaldė veiksmą. Automatinis fokusavimas išlaikė paukščio akies fokusavimą, o 600 mm židinio nuotolis jį puikiai išskyrė iš judraus fono.

Pasiekiamumas aukštuose kalnuose

Už miško takas išsiplečia į stačius uolėtus šlaitus, kur gemzės juda neįtikėtinai vikriai. Jas sekti gali būti nelengva, tačiau šių objektyvų lengvumas ir valdymas leido man greitai judėti ir reaguoti, neatsiliekant nuo jų. Uolėta vietovė galiausiai pereina į aukštikalnių pievas ir atviras plynaukštes, kur laukiniai gyvūnai elgiasi labai skirtingai – nuo ramių alpinių ožių iki atsargių švilpikų. Kai pasiekiau šias atviras vietoves, saulė vis dar buvo aukštai ir spindėjo ryškiai, todėl laukiau iki vėlyvos popietės, kai šviesa sušvelnėjo ir atmosfera pasikeitė.

Čia išbandžiau 400 mm objektyvą dviem būdais: pirmiausia atskirai, kai jo detalių išlaikymas ir vaizdo perteikimas iš karto padarė įspūdį; o paskui su 2 k. telekonverteriu, kuris padidino pasiekiamumą iki 800 mm, tačiau vaizdo kokybė išliko puiki. Net ir su pritvirtintu telekonverteriu automatinis fokusavimas išliko greitas ir tikslus – jis patikimai surado objektą, nepaisant žolės pirmame plane.

Čia, aukštai kalnuose, vėl keičiasi gyvūnija: barzdotieji grifai, tundrinės žvyrės ir baltieji kiškiai. Baltasis kiškis Lepus timidus vargu ar galėtų turėti tinkamesnį pavadinimą – lotynų kalba „timidus“ reiškia „drovus“, o šie sunkiai pastebimi gyvūnai sugeba visiškai susilieti su aplinka. Pamatyti vieną iš jų dažnai atrodo kaip sėkmė, o šis buvo mano pirmasis.

Šiomis sąlygomis daugiausia pasitikėjau 600 mm objektyvu. Tokiame aukštyje gyvūnai dažnai būna toli, sunkiai pastebimi ir nenuspėjami. Tundrinės žvyrės yra taip gerai užsimaskavusios, kad jas dažnai pastebi tik tada, kai jos juda, o barzdotieji grifai, pasinaudoję kylančiomis terminėmis srovėmis, per akimirką gali išnykti už slėnio. 600 mm objektyvas suteikė man reikiamą židinio nuotolį, kad galėčiau išlaikyti atstumą ir kartu būti pasiruošusi pasinaudoti tomis trumpalaikėmis progomis.

Kitą rytą sugrįžau dar prieš saulėtekį, kai dangus buvo visiškai apsiniaukęs. Esant labai menkai šviesai, vėl išbandžiau 600 mm objektyvą, ir jis nenuvylė. Kai virš galvos staiga pasirodė jaunas barzdotasis grifas, objektyvas buvo pakankamai lengvas, kad galėčiau greitai jį pakelti ir sekti paukščio skrydį. Vėliau, kai paukštis priskrido prie uolėtos uolos, automatinis fokusavimas vis tiek išskyrė jį iš sudėtingo fono ir patikimai išlaikė fokusavimą.

Galiausiai, norėdama nufotografuoti tundrines žvyres tame pačiame prislopintame apšvietime, suderinau 600 mm objektyvą su 1,4 k. telekonverteriu. Dėl šių paukščių nepastovumo reikia tiek didelio židinio nuotolio, tiek tikslumo, o šis derinys puikiai pasiteisino: greitas automatinis fokusavimas, puikus ryškumas ir įspūdingos detalės.

Geriausias bagažas

Po keturių dienų, praleistų kalnuose, grįžau namo su daug turtingesniu bagažu: naujais susitikimais, emocijomis, iššūkiais ir prisiminimais, kurie liks su manimi dar ilgai po kelionės.

Dėl šių objektyvų lengvumo ir universalumo galėjau sutelkti dėmesį į patį patyrimą, o ne jaudintis dėl įrangos svorio, besikeičiančios šviesos, fotografuojamų objektų atstumo ar to, kaip greitai jie gali išnykti.

Ir galbūt tai yra geriausias bagažas, kurį galima vežtis: toks, kuris praturtina jūsų istoriją, bet neapsunkina jūsų.