Man laukinės gamtos fotografija prasideda nuo dėmesio sutelkimo. Ne į akivaizdžius dalykus, bet į beveik nematomus – trumpus žvilgsnius, subtilius gestus, akimirkas, kurios atsiranda ir išnyksta per kelias sekundes. Svarbu gebėti pastebėti tai, ko nepastebėtų dauguma žmonių. Žvilgsnio kryptį, įtampą kūne, akimirką prieš pat judesį arba iškart po jo. Šie maži signalai dažnai yra vienintelės užuominos to, kas vyks toliau.

Toks sąmoningumas sukuria jausmą, kad esu vienu žingsniu arčiau akimirkos prieš jai įvykstant. Kadangi laukinės gamtos fotografijai svarbu ne tik reakcijos laikas. Svarbu įvertinti situaciją ir pajusti tai, kas dar neįvyko. Ir to proceso metu įranga neturėtų trukdyti. Ji turėtų išnykti ir tapti kažkuo, kas leidžia veikti nedvejojant.

Šios kelionės metu naudojau naująjį „Sony FE 100-400 mm f/4.5 GM OSS“ objektyvą kartu su „Alpha 1 II“ fotoaparatu. Karpatų kalnuose viskas sulėtėjo. Miškas atrodė tankus, slegiantis ir tylus. Šviesa nenuspėjamai judėjo tarp medžių, tik trumpai pasirodydama ir slinkdama pro tarpus. Tokiomis sąlygomis fotografuojant meškas svarbu ne greitis, o kantrybė ir susitelkimas. Lauki. Stebi. Ir kai kas nors galiausiai įvyksta, tai nutinka tik kartą.

Meškos ramiai išlįsdavo iš šešėlių, akimirką pasilikdavo vietoje, kur jos būdavo matomos, ir taip pat tyliai pradingdavo. Jos neskubėdavo, tačiau būdavo pasiruošusios judėti. Žiūrėdama pro vaizdo ieškiklį, dažnai stebėdavau jų judesius, laukdama beveik nepastebimų ženklų: nežymaus galvos pasukimo, trumpo žvilgsnio, dvejonės akimirkos. Kartais pradėdavo kristi nesmarkus lietus. Vaizdas pasidarydavo švelnesnis, atmosferiškesnis, tačiau ir reikalaujantis daugiau pastangų. Jam užfiksuoti reikėjo tikslumo.

Po kelių dienų Dunojaus deltoje viskas pasikeitė. Tempas buvo visiškai kitoks. Fotografavau daugiausia paukščius ir iš pat pradžių žinojau, kad tai bus iššūkis, bet būtent to ir ieškojau. Jie pasirodydavo staiga ir pradingdavo taip pat greitai. Kartais jie akimirkai nutūpdavo ant šakos, tačiau nebūdavo pakankamai laiko pagalvoti. Tos trumpos akimirkos tapo svarbiausiomis. Dažniausiai fotografavau iš judančio laivo. Nuolat keitėsi perspektyva, kadras buvo nestabilus ir kiekvieną sprendimą reikėjo priimti akimirksniu. Viską dar labiau apsunkino vėjas: judėjo šakos, nuo vandens atsispindėjo šviesa, paukščiai reagavo į kiekvieną savo aplinkos detalę. Nebuvo vietos dvejonėms.

Darbas iš laivo taip pat pakeitė mano požiūrį į kompoziciją. Nebuvo jokio nuoseklumo, nebuvo įmanoma nieko pakartoti. Kiekvieną akimirką keitėsi atstumas, fonas ir kadravimo galimybės. Dirbant tokiomis sąlygomis galimybė akimirksniu pakeisti židinio nuotolį buvo ne tik naudinga, bet ir būtina. Tai leido man reaguoti neprarandant ryšio su tuo, kas vyko priešais mane.Pirmi įspūdžiai po praktinių išbandymųAnkstesnė „Sony 100-400 mm f/4.5-5.6“ versija buvo mano pirmasis laukinės gamtos objektyvas. Su juo išmokau dirbti lauke. Jis suformavo mano matymo būdą. Dėl to išgirdus apie naująją versiją man buvo nuoširdžiai smalsu. Ne dėl techninių galimybių, o dėl to, kad norėjau išbandyti jį realiomis sąlygomis. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, buvo ne jo veikimas, o pojūtis laikant jį rankose. Objektyvas atrodo gerai subalansuotas, o vidinis priartinantis dizainas užtikrina, kad niekas nepasislinktų dirbant. Stabilumo jausmas tikrai palengvina darbą, ypač kai fotografuojama laikant fotoaparatą rankose arba iš judančio laivo.

Jis taip pat atrodo lengvesnis nei galima tikėtis ilgomis dienomis lauke. Ir tai yra svarbiau nei žmonės mano. Nuolatinė f/4.5 diafragma supaprastina darbą besikeičiančioje šviesoje. Tai leidžia sutelkti dėmesį į fotografuojamą vaizdą, o ne nuolat reguliuoti diafragmą, kai reikia priartinti vaizdą. Niekada nejaučiau, kad turiu prisitaikyti prie objektyvo. Jis prisitaikė prie situacijos.Lankstumas realiomis sąlygomisPastaruoju metu naudojau daugiausia fiksuoto židinio nuotolio objektyvus, kurie išmokė mane priimti sprendimus prieš kam nors atsitinkant. Čia leidau sau būti lankstesnei ir reaguoti realiuoju laiku. Karpatų kalnuose tai reiškė greitą prisitaikymą kintant atstumui nuo lokių. Deltoje tai reiškė paukščio išlaikymą kadre ir pasiruošimą užfiksuoti tą trumpą ramybės akimirką. Toks lankstumas suteikia laisvės ir pašalina dvejones.

Vaizdo kokybė sudėtingomis sąlygomisSvarbiausia tai, kaip įranga veikia, kai sąlygos nustoja būti patogios. Karpatuose didžiausias iššūkis buvo sukurti kontrastą tarp tamsaus kailio ir šviesių tarpų miške. Nepaisant to detalės šešėliuose išliko aiškios. Deltoje sunkumus sukėlė judesiai, atspindžiai ir spalva. Vaizdas išliko natūralus ir nuoseklus. Nuolat besikeičiančioje šviesoje, mano prioritetas buvo paprastas: vaizde turėjo būti išsaugotas akimirkos pojūtis.

Automatinis fokusavimas – tiesos akimirkaDeltoje automatinis fokusavimas tapo labai svarbus. Paukščiai dingdavo už šakų ir tuoj pat vėl pasirodydavo, dažnai pakeisdami kryptį per sekundės dalį. Stabilumas buvo svarbesnis nei vien greitis. Sistema sekė objektus ir neprarado jų, kai jie būdavo trumpam užstoti. Tai leido man susitelkti į akimirką, o ne technologiją. Užuot sutelkusi dėmesį tik į veiksmus, pradėjau skirti daugiau dėmesio tam, kas vyko tarp jų. Sekundės daliai, kai paukštis pažiūrėdavo tiesiai į objektyvą arba trumpam sustodavo. Nebuvo laiko taisyti klaidas. Reikėjo reaguoti arba akimirka būdavo prarasta. Tai kitokio tipo įtampa. Ji tylesnė. Reikalaujanti didesnio tikslumo. Tai nereiškia, kad ignoravau judesius. Pelikano nusileidimas ant vandens taip pat yra perėjimas – ta trumpa akimirka prieš pat prisilietimą, kai viskas tarsi pakimba ore. Būtent tą akimirką sukuriamas vaizdas.

Telekonverteris – realybės patikrinimasTelekonverteriai teoriškai visada skamba gerai. Praktikoje greitai išryškėja jų trūkumai. Šios kelionės metu išskirtinai naudojau tik du kartus padidinantį telekonverterį, ir tai reiškė šviesos praradimą ir darbą esant didesnėms ISO vertėms. Ir vis dėlto tai niekada neatrodė kaip kompromisas. Automatinis fokusavimas išliko patikimas, o vaizdo kokybė buvo pakankamai gera, kad šie vaizdai taptų galutiniais. Papildomas priartinimas padarė didelį skirtumą. Tai leido man išlaikyti atstumą ir netrikdyti gyvūnų elgesio, tuo pačiu užfiksuojant detales, kurioms užfiksuoti kitu atveju reikėtų priartėti. Laukinės gamtos fotografija nėra patogi. Tai ilgas laukimas, nenuspėjamos sąlygos ir akimirkos, kurios nutinka tik kartą. Darbas Karpatuose reikalavo kantrybės, o darbas deltoje – pasiruošimo. Įranga turi būti pritaikyta darbui esant abiem situacijoms.

Ši kelionė priminė man, kad laukinės gamtos fotografijoje susiję viskas: židinio nuotolis, apšvietimas, atstumas, laiko pasirinkimas. Vis dėlto nė vienas iš šių dalykų nepasilieka su tavimi ilgiausiai. Atmintyje išlieka tos tylios, beveik nematomos akimirkos, kai sekundei viskas yra savo vietose. Išlieka būtent šios akimirkos.