Islandija – tai daugelio fotografų svajonių vieta su atšiauriomis ugnikalnių viršūnėmis, tuščiais juodo smėlio paplūdimiais ir kriokliais. Tačiau ypač šaltą ir niūrią dieną Davidas Monteleone, fotoaparatu įamžinęs neįvardytą aliumininį iglu Nesjavelliro lavos laukuose netoli Reikjaviko, siekė sukurti vaizdą, kuris sudomintų skaitytojus ir priverstų juos norėti sužinoti daugiau.

Ši tema – sparčiai populiarėjančios anglies dioksido surinkimo technologijos – yra itin svarbi geopolitiniu mastu. „Anglies dioksido išmetimo mažinimo procesas iš tiesų turi būti vertinamas taip pat rimtai, kaip ir konfliktai“, – paaiškina Davidas. „Mes patys sukūrėme šią problemą ir dabar turime ją išspręsti. Šie mechanizmai – tai ginklai, kuriuos žmonija kuria tam, kad išsigelbėtų.“

Tačiau realybėje fotografuoti šias technologijas dažnai būna problemiška. „Man kilo klausimas, kaip iliustruoti istoriją apie tai, ko net negali pamatyti. Ėmėme dokumentuoti šią anglies dioksido surinkimo sistemą ir, kaip ir dauguma šių technologijų, vizualiai ji mažai patraukli, nors jos potencialas yra neįtikėtinai svarbus. Taigi, iliustracija turi būti apie mokslininkus ir jų gyvybiškai svarbius kūrinius, kuriais stengiamasi surinkti anglies dioksidą iš oro ir saugoti jį po žeme arba sumažinti jo kiekį vykdant projektus jūroje.“

Rengdamas straipsnį, jis per aštuonis mėnesius aplankė devynias anglies dioksido surinkimo vietas Europoje bei kitur ir kiekvienoje iš jų praleido nuo kelių dienų iki kelių savaičių. „Fotografuojant tokiems straipsniams atliekama daug tyrimų, o fotografas labai aktyviai dalyvauja redakcijos komandoje planuojant ir priimant sprendimus“, – paaiškina Davidas. „Taigi, nors tokio dydžio ir rimtumo projektas gali kelti nerimą, mano įsitraukimas ir įdėtos pastangos į jį neleidžia nervintis.“

Nepaisant šių sunkumų, po varginančių 12 valandų, praleistų Nesjavellire, jis sukūrė vaizdą, tinkantį 2023 m. lapkričio mėnesio „National Geographic“ viršeliui.

Davidas projektą vykdė naudodamas didelio formato fotoaparatą, droną ir savo „Sony Alpha 7R IV“ – modelį, kurį jis apibūdina šitaip: „Jis nepaprastai efektyvus, nes greitai ir lengvai atlieka viską, ko man reikia. Darbo su šiais mažais, lengvais viso kadro beveidrodiniais fotoaparatais procesas man primena tai, kaip pirmieji 35 mm juostiniai fotoaparatai XX a. viduryje sukėlė revoliuciją dokumentinės fotografijos srityje. Be to, 60 megapikselių fotoaparatas kokybės prasme gali konkuruoti su daug didesniais ir brangesniais fotoaparatais.“

„Ilgas dienas dirbant sudėtingomis sąlygomis jis puikiai atlieka savo funkcijas ir galiu būti tikras, kad su viena baterija padarysiu daugiau nei tūkstantį nuotraukų tiek Islandijos šaltyje, tiek drėgname Kongo Demokratinės Respublikos klimate“, – sako Davidas.

Prisimindamas kūrybiškumą, kurio prireikė norint pavaizduoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų „gana nepatrauklu ir nuobodu“, Davidas paaiškino, kad skirtingai nuo konfliktų zonų, kurios yra labai dinamiškos, tokie projektai reikalauja kantrybės ir įkvėpimo.

„Taigi kartu su komanda pradėjau spręsti problemą, taikydamas įvairias idėjas ir vertindamas, kas pasiteisina“, – tęsia jis. „Pavyzdžiui, ar galėtume pakeisti kadro perspektyvą, kad jis geriau perteiktų istoriją, pasinaudoti pramoninės fotografijos pavyzdžiais, kūrybiškai jį apšviesti arba fotografuoti kitu paros metu?“ Iglu galiausiai fotografavome naktį ir apšvietėme jį judančiu dronu.“ Davidas taip pat tikėjosi, kad pasirodys Šiaurės pašvaistė, bet, kaip dažnai perspėja islandai, kai apie ją kalbi, ji nepasirodo.

„Manau, kad galiausiai mums pavyko“, – sako jis, – „juk tas vaizdas buvo pasirinktas žurnalo viršeliui. Ši nuotrauka graži, bet sužadina smalsumą – norisi sužinoti, kas yra tas iglu ir kokia jo paskirtis. Objektas traukia akį dėl futuristinės išvaizdos, tačiau šiek tiek nežemiškas lavos lauko kraštovaizdis kelia ir šiokį tokį nerimą. Nuotrauka pasakoja ne tik apie pažadus, bet ir apie laukiančius iššūkius ir tai, kas gali mūsų laukti, jei jų neįveiksime.“

Šia prasme Davidas laiko save vertėju. „Pati nuotrauka nieko nepaaiškina, bet jei ji privers ką nors perskaityti apie anglies dioksido surinkimą, vadinasi, ji atliko savo paskirtį. Dokumentinės fotografijos fotografo vaidmuo – ne spręsti problemą, bet sukelti kitiems motyvaciją ją išspręsti.“

Pasak Davido, per visą istoriją tai nedaug keitėsi, ir jis save lygina su tais, kurie dokumentavo pramonės revoliuciją, pavyzdžiui, fotografu Lewisu Hine'u. „Mūsų užduotis – atkreipti dėmesį į naująją pramonės revoliuciją ir perteikti šias energijos transformacijos istorijas. Pereiname nuo iškastinio kuro prie žaliosios energijos, ir nors tai savaime neišspręs pasaulio klimato problemų, anglies dioksido surinkimo procesas yra svarbi to dalis. Fotografija šioje srityje taip pat tobulėja: jei prieš penkerius metus technologinių pokyčių srityje vyravo nuotraukos, paimtos iš nuotraukų bazių, dabar atliekama daug daugiau kūrybiškų ir apgalvotų darbų.“

Kaip ir daugelis fotografų, Davidas dažnai dirba labiau hibridiniu stiliumi, todėl galimybė fotografuoti „National Geographic“ straipsniui „Sony Alpha 7R IV“ buvo labai svarbus komponentas. „Mėgstu pateikti istorijas, kuriose yra vaizdo įrašų, nes jie yra labai paveikūs istorijos pasakojimo požiūriu. Ypač tada, kai objektai yra gana statiški, kaip šiame projekte – vaizdo įrašo judesys ir garsas gali labiau paveikti žiūrovą.“

Nors anglies dioksido surinkimo ir klimato kaitos istorija iš esmės yra geopolitinė, Davidas pastebėjo, kad žmogiškasis komponentas yra labai padrąsinantis: „Mokslininkai visada dirba su užsidegimu, be to, jie kantrūs ir emocingi pasakodami apie savo darbą“, – baigia jis, – „net jei tai nišinis, sudėtingas ar mums nematomas dalykas. Jie žino, kad šie dalykai yra labai svarbūs mūsų planetai. Ir jei galiu šių kelių žmonių energiją paversti žinute, kuri pasieks daugybę žmonių, labai džiaugiuosi galėdamas tai padaryti.“