Pirmą kartą į Ramiojo vandenyno pakrantę Britų Kolumbijoje ir Didžiųjų lokių atogrąžų mišką fotografas Florentas Nicolasas atvyko vykdydamas jūros išteklių išsaugojimo projektą ir be galo pamėgo Gitga‘at Pirmosios tautos teritoriją bei jos įlankų ir įlankėlių tinklą, apsuptą vidutinio klimato miškų. Šie santykiai tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Jis leidosi į aštuonias keliones, trukusias nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių, ir tai aprašė nuostabioje knygoje.

„Padėjau su hidrofonais dirbantiems mokslininkams įrašinėti akustinius toje teritorijoje gyvenančių delfinų ir banginių duomenis, kad būtų galima suprasti, kaip laivyba veikia jūrų aplinką“, – paaiškina jis. „Taip pat stebėjome šioje teritorijoje gyvenančių kuprotųjų banginių, finvalų ir orkų aktyvumą. Šiam darbui atlikti reikėjo šiek tiek fotografuoti, kad būtų galima atpažinti keliaujančius gyvūnus, tačiau mano nuotraukos pakilo į naują lygį, kai susipažinau su pakrante.“

Šiame uolėtų paplūdimių, upių žiočių smėlio krantais ir medžiais apaugusių tarpeklių kraštovaizdyje jis taip pat užmezgė ryšius su vietine Gitga‘at tauta.

„Iš pradžių daugiausia dėmesio skyriau banginiams“, – sako Florentas, – „bet kai susipažinau su Pirmosios tautos žmonėmis ir su jais susidraugavau, jie supažindino mane su savo teritorija bei vertybėmis, o vėliau – su lokiais ir pakrantės vilkais. Šiuo projektu norėjau išreikšti pagarbą jiems ir jų sambūviui su gamtos pasauliu. Jausdamas, kad fotografuoti pačius žmones būtų per didelė invazija, be to portretai nėra mano tema, nusprendžiau fotografuoti su jais susijusius gyvūnus – vilkus, lokius ir banginius.“

Kalbant apie techniką ir techninę šio projekto fotografavimo pusę, Florentui svarbiausias dalykas yra suteikti objektams erdvės. „Visada būtina pagarba“, – sako jis, – „o tai reiškia, kad reikia laikytis atstumo. Kai žmonės fotografuoja safaryje, pavyzdžiui, Afrikoje, jie važiuoja paskui gyvūnus džipais, tačiau pakrantėje nėra nieko panašaus. Galime pasinaudoti viena vieta, bet iki jos reikia nužygiuoti, o po to – laukti. Taip gyvūnai supranta, kad mes čia atvykome nesiekdami artintis ir kad jiems nereikia mūsų bijoti.“

„Savo buvimo parodymas yra didžiulė sėkmės dalis“, – tęsia jis, – „ir, norėdamas įgyti pasitikėjimą, niekada nesislapstau. Laukimas gali trukti kelias dienas, o kartais ir kelias savaites, ir visą tą laiką įsivaizduoji, kaip vilkas ar lokys įeina į nuotraukos vertą kadrą. Ir tada ateina akimirka, kuri yra tarsi dovana. Susitikimas paprastai trunka vos kelias minutes. Tai viskas, ko reikia. Bet turi būti pasiruošęs.“

Nors jis projektą pradėjo vykdyti naudodamas kelis fotoaparatus „Sony Alpha“ su A tipo objektyvo tvirtinimo jungtimi, tokius kaip „Alpha 99 II“, Florentas papildo: „Keliose paskutinėse kelionėse į Didžiųjų lokių atogrąžų miškus naudojau fotoaparatą „Sony Alpha 7R IV“, kuris puikiai tinka šiai aplinkai ir joje kylantiems iššūkiams įveikti. Jis labai greitai reaguoja, akumuliatorius veikimo laikas yra įspūdingas, ir nors didžiąją laiko dalį lijo ir buvo drėgna, jis niekada manęs nenuvylė. Šie dalykai man ypač svarbūs, nes būti pasiruošusiam reiškia, kad fotoaparatas turi būti ant trikojo, įjungtas, todėl jį ištisas valandas veikia gamtos stichijos, net jei pats užmiegu!“

„Dalį pasiruošimo sudaro reikalingų nustatymų parinkimas“, – tęsia jis. „Fotografuoju visiškai rankiniu režimu, naudodamasis EVF kaip ekspozicijos gaire, taip pat mėgstu naudoti ISO rankiniu režimu, ir nustatau didelį užrakto greitį, kad užfiksuočiau objekto judesį. Kai pralauki kelias dienas, nori, kad kadras būtų ryškus, todėl dažniausiai fotografuoju nustatęs mažiausiai 1/800 sek. nustatymą.“

Nors jis naudoja ilgus teleobjektyvus, pavyzdžiui, FE 200–600 mm f/5,6–6,3 G OSS ir senesnį 300 mm f/2,8 G objektyvą su A tipo tvirtinimo jungtimi, prie „Alpha 7R IV“ prijungtą su adapteriu LA-EA5, kad geriau atskleistų fotografuojamus objektus, Florentas mėgsta juos derinti su aplinka. „Man tai labai svarbu“, – patvirtina jis, – „nes tai papasakoja daugiau nei paprastas portretas. Noriu parodyti buveinę ir gyvūnų santykį su ja. Taip pat dažnai šiek tiek priveriu diafragmą, kad sumažėtų išsiliejimas ir matytųsi daugiau konteksto.“

Tokie Florento kadrai, kaip su iškvepiančiu banginiu, kurį įrėmina už jo esantis miškas, puikiai pasakoja šią istoriją. „Toks derinys man labiausiai patinka“, – paaiškina jis, – „nes nuotrauka parodo, kaip jūros aplinka sąveikauja su atogrąžų mišku. Beveik girdisi, kaip tarp medžių rezonuoja iškvėpimas, ir jaučiama, kad gamtoje viskas yra susiję. Toks ir buvo projekto tikslas, o kai ji taip gerai pavyko įgyvendinti, pajunti didžiulį pasitenkinimą.“