Pasitikėjimas fotografuojant

„Man“, – sako Frankas Doorhofas, – „portretų fotografavimą sudaro 99 % bendravimo ir tik 1 % užrakto mygtuko paspaudimo. Tuo mano darbo pobūdis yra kitoks nei „įprastas“. Noriu gerai pažinti asmenį, kurį fotografuoju, ir išsiaiškinti jo asmenybę, jo kuriamą muziką ar meną ir noriu, kad visi tie dalykai atsispindėtų mano nuotraukose.“ Toks požiūris Frankui padeda sulaukti labai daug darbo užsakymų, ypač fotografuoti garsenybes, muzikantus ir kitus garsius menininkus, suteikiant savo vaizdams intymumo ir žavesio. Ir didelę darbo dalį sudaro šio bendravimo nuoširdumo išlaikymas. „Aš žiūriu į garsius žmones lygiai taip pat, kaip ir į įprastus,“ – aiškina jis. „Taip, dėl savo darbo jie yra labai matomi, tačiau vis tiek lieka tokie pat žmonės, kai jūs ar aš. Supratau, kad taip elgiantis, jie jaučiasi patogiau ir gali labiau manimi pasitikėti,“ – sako Frankas.

Žinoma, kad fotografas galėtų skirti tiek daug laiko kurdamas pasitikėjimą su fotografuojamuoju, jis turi pasitikėti savo fotoaparatu. Franko patikimas pasirinkimas yra „Sony Alpha 7R IV“. „Įranga nekuria vaizdo,“ – aiškina jis, – „bet tikrai padeda, ypač, kai žinote, kad galite ja pasitikėti. Manau, kad išskirtinė „Sony“ ypatybė yra ta, kad ji nenuvils, kai jos prireiks. „Alpha 7R“ serijos fotoaparatai man atrodo nuostabūs, o naujausiame modelyje dera neįtikėtino našumo ISO su galimybe kurti didžiulius 60 MP vaizdus. Be to, turint omenyje, kad ir jo užraktas veikai tyliai, šis įrankis leidžia dirbti savo darbą be jokių rūpesčių. Tarp kadrų man net nereikia galvoti apie fotoaparatą.“

Frankas prisimena, kaip fotografavo pianistą Wibi Soerjadi gyvų koncertų metu. „Tokiomis sąlygomis džiaugiuosi, galėdamas išlaikyti mažesnį nei ISO 64000 jautrumą. Ir taip, turiu omenyje 64000, nes našumas yra toks geras, tačiau esu pasiekęs net 102400 ir po apdorojimo kadrą naudojau didžiuliam A0 plakatui. Tai kažkas tokio, kas būtų neįsivaizduojama prieš kelerius metus. Turint tyliai veikiantį užraktą man leidžiama dirbti ir ant scenos, ir aš galiu tik rankos nuotoliu fotografuoti tokius menininkus kaip Wibi. Iš tikro per pertrauką jis man netgi parašė pranešimą, kad visiškai nieko negirdėjo! Tai pasitikėjimas tarp fotografo ir jo subjekto, kurį sustiprina technologija, nes aš žinau, kad „Alpha 7R IV“ puikiai atliks savo darbą, net kai bandysiu naudoti ribines jo galimybes.“

Šis pasitikėjimo elementas aiškiai juntamas visose Franko nuotraukose leidžia jam pagauti tikresnį fotografuojamųjų įspūdį, be to, pasinaudoti kūrybinėmis progomis sukurti stipresnius ir paveikesnius portretus. „Manau, kad daugelis žmonių nuvertina menininko ar modelio geros savijautos būnant su fotografu svarbą,“ – aiškina jis. „Jie puikiai žino, koks jų įvaizdis ir koks jis yra svarbus, tad norėdamas sukurti šį pasitikėjimą užtikrinu, kad pirmieji mūsų nufotografuoti vaizdai per apšvietimą ir nuotaiką atskleis būtent tai.“ Čia padeda apšvietimo nustatymas ir išbandymas, taip pat liuksmetrų naudojimas, ir tai reiškia, kad nėra laiko krapštytis su nustatymais (arba tai nekuria pasitikėjimo).“ „Taip pat nuolat savo fotografuojamiems rodau turimas nuotraukas,“ – tęsia Frankas, – „ir jei jiems kas nors nepatinka, užtikrinu, kad iš karto tai ištrinsiu.“

„Tokiu būdu,“ – tęsia jis, – „mes, fotografai, turime didelę galią. Puikus kadras iš tikro gali smarkiai pakylėti karjeros laiptais.“ Frankas prisiminė, kaip jam gimė idėja apie fleitininką Nathanaelį Carré, kuri juos abu uždegė. „Kuriant klasikinės muzikos atlikėjų vaizdus, gali norėtis išlaikyti formalumą, tačiau jis norėjo kažko kitko,“ – aiškina Frankas. „Mes aptarėme albumo pavadinimą, spalvas, kurias jis mato savo muzikoje, ir panašiai… ir baigėme ant saiko ribos laviruojančiomis nuotraukomis su smagiomis spalvomis ir dūmais. Jam, kaip ir man patiko nuotrauka, ir tai parodo, kas nutinka, kai kuriate portretus, kurie yra asmeniški arba dera su fotografuojamųjų sumanymais.“

Kalbančiam apie ateitį ir nuolat besidžiaugiančiam pasitikėjimu, kurį suteikia kūrybinė laisvė, Frankui atrodo, kad menininkus ir muzikantus jis gali fotografuoti be pabaigos. „Kartais šie darbai yra vienkartiniai užsakymai,“ – sako jis, – „tačiau aš asmeniškai norėčiau neatitrūkti nuo žmonių, kuriuos fotografuoju. Tai parodo daug žmogiškesnę ir socialesnę fotografavimo pusę, kuria aš mėgaujuosi. Kalba eina apie ryšius, kuriuos stiprindami suprantame, kad visi esame tokie pat, tiek garsūs, tiek ne. Jei iš tikrųjų su kuo nors esate užmezgę tokį ryšį, nuotrauka bus natūralesnė ir tikresnė, jūsų subjektui patiks būti prieš kamerą, o jūsų portretai dėl to bus tik geresni.“