„Iki šiol muzika man yra didingiausia meno forma“, – teigia Kaupo Kikkas, paklaustas apie jo dvi didžiąsias aistras. Tai galėtų šokiruoti tuos, kas matė jo nuostabius portretus, bet viskas paaiškėja supratus K. Kikkaso darbus, jo istoriją ir esminį ryšį tarp aistros ir kūrybingumo.
„Muzika yra neišmatuojamai abstrakti. Fotografija yra mano kita meilė, bet man ji konkretesnė, labiau artima tikrovei. Kodėl aš esu fotografas? Jaučiu, kad galiu būti naudingesnis pasauliui kaip geras fotografas, o ne vidutiniškas muzikantas!“
Be abejo, K. Kikkaso atvirumas yra su kuklumo prieskoniu, bet jo aistrų derinys iš tiesų mums sako, kad fotografijos specializacija yra galingas dalykas; tai dėmesys ir atsidavimas, labai dažnai atskiriantys puikias nuotraukas nuo vidutiniškų. Specializuotis – tai rasti dalyką, kurio nesinorėtų nustoti fotografuoti; tai taip natūralu ir smagu, kad visai nepanašu į darbą. Fotografuokite tai, ką mėgstate, ir žmonės jūsų nuotraukose tai matys ir reaguos. K. Kikkaso darbuose tikrai įžvelgsite jo meilę muzikai.
Žinoma, viskas neatsirado iš karto. Vietoj to elementai susidėliojo kaip natos į akordus. „Mokiausi sovietinio stiliaus muzikos mokykloje Estijoje, – aiškina jis, – o tokiose mokyklose laikomasi griežto ir rimto požiūrio. Iš tiesų buvo tik vienas pasirinkimas: tapti muzikantu arba nevykusiu muzikantu.“ Vis dėlto net ir tada jis domėjosi fotografija ir buvo pakerėtas, kai jam į rankas pateko bene pirmasis skaitmeninis fotoaparatas Estijoje, kurio raiška buvo tik 0,3 megapikselio. Jis taip pat įsigijo juostinį fotoaparatą, kuriuo naudodamasis mokėsi tradicinių metodų, o baigęs mokyklą pragyvenimui užsidirbdavo kaip laisvai samdomas fotografas Suomijoje, kur taip pat studijavo fotografiją. Galiausiai K. Kikkas pajuto, kad turi pasirinkti. „Muzika buvo mano išsilavinimas ir galima karjera, bet aš negalėjau persiplėšti; laikausi principo nieko nedaryti tik pusėtinai.“
Visgi tapęs muzikantu, muzikantas lieki visam gyvenimui, todėl po 10 metų jis nusprendė pabandyti sujungti šias abi sritis, daugiausia dėmesio skirdamas darbui su muzikantais, kuriuos pažinojo – pirmasis klientas buvo jo klarneto mokytojas. Tačiau šiokių tokių abejonių tebebuvo.
„Nemaniau, kad galėčiau visiškai specializuotis Estijoje – čia klasikinei muzikai neskiriama pinigų. Vis dėlto tikėjausi, kad man pavyktų tai padaryti tarptautiniu mastu. Atlikau kelias nemokamas fotosesijas, vėliau dirbau už visai nedidelį užmokestį, kad tik mano vardas taptų žinomas. Galiausiai visus komercinius darbus, kurie buvo geriau apmokami, galėjau pakeisti vien muzikos fotografavimu.“
Muzikos fotografija, be abejo, yra plati tema, o K. Kikkaso portretai yra viena iš daugybės jos nišų. „Tai supaprastinimas, – aiškina jis, – tačiau aš iš esmės išskiriu du tipus; yra renginių arba dokumentinė muzikos fotografija, kuri gali apimti koncertus ar festivalius. Koncerto nuotraukos gali būti menas, tačiau jos retai pasiekia tokias aukštumas, ir iš tiesų joms nekeliami dideli lūkesčiai. Kitas tipas – portretai, kuo aš ir užsiimu. Tai labai skirtingas požiūris, nes reikia glaudesnio ryšio su objektu.“ Pamatyti tai galite netgi atkreipę dėmesį, kaip natūraliai jo fotografuojami žmonės laiko savo instrumentus.
„Jei ryšys yra netinkamas arba jūsų požiūris neteisingas, iš fotosesijos galite nieko nepešti, bet reikia suprasti, kad portreto fotosesija nėra vieno žmogaus darbas. Tai duetas, o ne solo. Kai dirbu su muzikantais, aš sakau: „Tai kaip kamerinė muzika“, ir jiems tampa aišku, nes pianistas ir violončelininkas – tai junginys... tai pasitikėjimas. Tas pats ir fotografuojant. Jei stengsis tik vienas iš jūsų, nebus pakankamai gerai. Turite dirbti siekdami tikslo.“
Tai, pasak jo, atsiranda įsijaučiant ir užmezgant ryšį su fotografuojamu objektu, o dėl gero muzikos išmanymo santykiai tampa labiau asmeniški, kas matyti ir nuotraukose.
Jis pastebi, kad kai kuriems žmonėms fotografavimasis kelia stresą, todėl jam svarbu gerbti fotografuojamus žmones ir padėti jiems atsipalaiduoti. Tai iš tikrųjų matyti jo nuotraukose, kuriose jaučiama, kad žmonės atsipalaidavę. „Daugelyje portretų, – sako jis, – galima pamatyti, kad plaučiuose yra per daug oro, pečiai įsitempę, o laikysena gynybinė…“ Norint to išvengti, reikia įsijausti pačiam, o ne būti fotografu, diktuojančiu savo taisykles. Jei bandysite objektui primesti prie jo nederantį stilių, viskas greitai gali pasisukti į blogąją pusę. „Technika negali užgožti objekto, antraip nuotraukoje bus svarbesnė ji, o ne nuotraukos turinys.“
Puikios vietos taip pat turi daug reikšmės K. Kikkaso darbams – daugybėje jo nuotraukų išvysite įdomų foną ar kadravimą, papildantį objektą, bet tai nėra atsitiktiniai dalykai. Tinkamas vietas jis registruoja atmintyje: „Aš visada vaikštau, žvalgausi ir bandau rasti gerų vietų. Kartais kokią nors vietą galvoje nešiojuosi metų metus. Pavyzdžiui, kaip šis senas durpynas, kuriame yra 100 ar 1 000 metų senumo šaknų; jis atrodė toks keistas ir apokaliptinis. O tada netikėtai atsirado objektas, kuriam ši vieta puikiai tiko.“
Pasak K. Kikkaso, įdomios vietos padeda išlaikyti naujumo pojūtį tiek jam pačiam, tiek žiūrovams; dėl tos pačios priežasties jis skiria laiko ir asmeniniams projektams.
„Man kasmet tampa vis svarbiau, – sako jis, – kad nesikartočiau kaip portretų fotografas. Taip, fotografuojami objektai keičiasi, bet bijau įgauti pernelyg atpažįstamą vaizdavimo stilių. Turiu dirbti su savo medžiaga – vadinu tai laisvuoju menu, – kai man šauna idėja, o aš galiu reaguoti savaip. Tokiu atveju galiu geriausiai atsiskleisti kaip fotografas, bet man nepaprastai pasisekė, kad mano sritis man yra pats svarbiausias dalykas.“
„Jei sunkiai dirbsite ir mėgsite savo darbą, visa kita ateis savaime“
