Kaskart Albertui Drosui pasidalijus Mėnulio kraštovaizdžio nuotrauka, pasipila komentarai: „Klastotė.“ „Mėnulis nėra toks didelis!“ – tai įprasta reakcija, tačiau Albertas turi „Sony Alpha 7R V“ skaitmeninius negatyvus (RAW), įrodančius, jog tai tikri kadrai. „Visos nuotraukos padarytos vienos ekspozicijos metodu – jokio fokusavimo plokštumų sujungimo, jokio ekspozicijos keitimo. Žmonės visada mano, kad tai klastotė ir Mėnulis ne toks didelis, tačiau taip yra todėl, kad dauguma niekada į jį nežiūrėjo pro 600 mm ar 800 mm objektyvą“, – teigia Albertas.

Tai klasikinis pavyzdys, kaip teleobjektyvas sukuria vadinamąjį glaudinimo efektą, kai tolimi objektai atrodo esantys arčiau vienas kito. Būtent todėl Mėnulis nuotraukoje atrodo toks didelis, palyginti su objektu, pavyzdžiui, pastatu, kurį esame įpratę matyti iš kur kas arčiau. Tai – šių nuotraukų pagrindas. „Fotografuodamas kai kuriuos kadrus, stovėjau maždaug už 3 km nuo pastato, – atskleidžia Albertas. – Fotografuojant iš didesnio nei trijų kilometrų atstumo, dėl drėgmės atsiranda atmosferos iškraipymų. Fotografuojant iš maždaug dviejų kilometrų atstumo, viskas išlieka ryšku.“

Norėdamas užfiksuoti šiuos nepaprastus kadrus, Albertas anksčiau naudojo „FE 100-400mm f/4.5-5.6 GM OSS“ objektyvą, dažnai kartu su „Sony“ 2x telekonverteriu, o pastaruoju metu naudoja „Sony FE 400-800mm f/6.3-8 G OSS“ modelį. „Šis objektyvas puikiai tinka Mėnuliui fotografuoti. Dauguma žmonių mano, kad tamsoje reikalingas šviesus objektyvas. Tačiau yra atvirkščiai: Mėnulis šviečia taip ryškiai, kad šviesaus objektyvo visai nereikia. Tiesą sakant, dažnai naudoju f/11 arba f/14 diafragmą. Fotografuodamas 800 mm židinio nuotoliu, noriu, kad ir pastatas, ir Mėnulis būtų ryškūs, todėl geriau rinktis mažesnę diafragmą.“

Albertas uždeda 400–800 mm objektyvą ant „Sony Alpha 7R V“ arba „Sony Alpha 1 II“ fotoaparato, pritvirtina jį prie trikojo, naudoja tylųjį užraktą ir nuotolinio valdymo pultelį, kad išvengtų menkiausio virpėjimo – tai būtina fotografuojant tokiais dideliais židinio nuotoliais. „Paprastai renkuosi „Alpha 7R V“, nes jo raiška didesnė. Tada galiu fotografuoti iš toli 800 mm židinio nuotoliu ir prireikus dar šiek tiek apkarpyti kadrą. Daugelis nepagalvotų naudoti šio objektyvo Mėnuliui fotografuoti, manydami, kad jis skirtas tik laukinei gamtai. Vis dėlto toks modelis kaip „FE 600mm f/4 GM OSS“ (galbūt su telekonverteriu) yra sunkesnis ir gerokai brangesnis, o atsižvelgiant į atmosferos sąlygas geresnės nuotraukos juo tikrai nepadarysite.“ Nors galimybė fotografuoti pilnatį pasitaiko kartą per mėnesį, nėra jokio spontaniškumo. Kiekvienas kadras kruopščiai suplanuojamas, dažnai net prieš metus. „Turiu pasakyti, kad kiekvienai pavykusiai nuotraukai tenka daugybė nesėkmingų bandymų. Debesys, netinkamame aukštyje tvyrantis rūkas, nevisiškai tikslus lygiavimas, trukdantys pastatai. Kiekvienas bandymas reikalauja daug darbo – kartais pavyksta, o kartais ne“, – aiškina Albertas.

„Galvoje turiu daug kadrų idėjų ir kartais įtraukiu jas į kalendorių likus metams iki fotografavimo. Valandų valandas praleidžiu ieškodamas informacijos internete – kur yra gražių vėjo malūnų, bažnyčių bokštų, kokiose jie vietose? Be to, tai turi būti objektai, matomi iš toli, geriausia – atviroje vietovėje. Dažnai apžiūriu apylinkes naudodamasis „Google Street View“. Tuomet programėlėje patikrinu tikslų kampą ir pamatau, kur tiksliai leidžiasi Saulė bei Mėnulis tą konkrečią dieną, kai yra pilnatis. Kartą buvau suplanavęs konkretaus bokšto kadrą. Tąkart nepavyko, o kita proga pasitaikė tik po metų. Kartais tenka laukti labai ilgai.“

Kad nuotraukoje esantis pastatas būtų gerai apšviestas, Albertas fotografuoja prieš pat saulėtekį ar saulėlydį, kai Mėnulis visada būna žemai. „Būtina šiek tiek aplinkos šviesos, kad kadrą būtų galima užfiksuoti viena ekspozicija. Daugumos žmonių nuotraukose Mėnulis dažnai būna itin ryškus, o kraštovaizdis skendi tamsoje. Taip nutinka todėl, kad jis per aukštai – jau atėjusi naktis. Mėnulį reikia fiksuoti, kai jis yra žemai prie horizonto, pilnaties fazėje, ir tada jį būtina sulygiuoti su saulėtekiu arba saulėlydžiu.“

Naudodamas „Sony“ jutiklius, įtaisytus „Alpha 7R V“ ir „Alpha 1 II“ fotoaparatuose, Albertas išnaudoja visas dinaminio diapazono galimybes. „Dažnai fotografuoju su šiek tiek nepakankama ekspozicija – suderinu ją pagal Mėnulio šviesumą, o vėliau redaguodamas pašviesinu šešėlius. „Sony“ fotoaparatai garsėja dideliu dinaminiu diapazonu, todėl tokie kadrai tampa įmanomi. Kai kurios nuotraukos daromos su ISO 2000 arba ISO 3200 jautrumu, tuomet dinaminis diapazonas nėra toks platus, todėl tokie kadrai iš jutiklio išspaudžia viską“, – aiškina jis. „Įspūdinga gamta ir žmogaus sukurti elementai kartu visada sukuria nepaprastą derinį. Tai kažkas ypatingo – tarsi gamtos nutapytas paveikslas, kurį mes tiesiog užfiksuojame.“