Nelygioje Vakarų Afrikos šiaurinėje pakrantėje, Nuadibu kyšulyje, driekiasi 37 mylių nesvetinga svaiginančių skardžių, į peilio ašmenis panašių uolienų atodangų ir vėjų pustomų paplūdimių juosta. Šioje sudužusiais laivais ir apgriuvusiais, apleistais pastatais nuklotoje vietoje žmonėms sudėtinga išgyventi. Būtent todėl ši vieta, nepaisant jos nesvetingumo, tapo saugiu prieglobsčiu laukiniams gyvūnams.

Tai yra vieta, į kurią sugrįžta paskutinieji pasaulyje Viduržemio jūros ruoniai vienuoliai – beveik išnykusi rūšis jos vardu pavadintuose vandenyse. Ironiška – kai žemyną kasdien pasiekia paskutiniai žiemos saulėlydžio spinduliai, Nuadibu kyšulyje nušvinta naujos vilties ruoniams aušra. „Ruonių vienuolių išsaugojimo projektas yra ilgiausias ir ambicingiausias kada nors vykdytas nykstančios rūšies išsaugojimo projektas“, – paaiškina fotografas Tony Peralas, kurio užduotis buvo dokumentuoti gamtosaugininkų pastangas ir jų gražius subjektus.

„Mano užduotis, kuri tęsėsi nuo 2022-ųjų pabaigos iki 2023-ųjų pradžios, buvo padėti nevyriausybinei organizacijai „CBD Habitat & Annajah“ sukurti šios paskutinės likusios veisimosi kolonijos nuotraukų ir vaizdo įrašų banką, – tęsia jis, – ir žinoma tai buvo labai jaudinanti galimybė būti šio ambicingo projekto dalimi. Neabejotinai šis projektas buvo vienas iš sėkmingiausių pasaulyje atkuriant nykstančią rūšį – 20 metų sunkaus darbo sėkmės pavyzdys.“

Projektu buvo siekiama apsaugoti veisimosi vietas ir platesnes buveines taikant stebėjimo ir apsaugos priemones – priemones, kurių anksčiau labai trūko. „Iki 2001-ųjų, – aiškina Tony, – ši paskutinė pasaulyje didelė ruonių vienuolių kolonija nebuvo niekaip apsaugota. Žvejų valtys nelegaliai išmesdavo tinklus priešais olas, kuriose ruoniai atsivesdavo mažylius, o traleriai žvejojo labai arti kranto, išgaudydami viską, įskaitant ir pačius ruonius.“

„Šiame pakrantės ruože gausu žuvies, todėl neabejotinai jis yra viena iš geriausių Atlanto pakrantės vietų ruoniams, kurioje jie nuolat gali rasti maisto, – sako Tony, – tačiau ruoniai natūraliai veistis įpratę plačiuose kyšulio paplūdimiuose. Dėl ilgą laiką trukusio persekiojimo jie pasitraukė į olas bei laikėsi pavojingesnėje ir priešiškesnėje aplinkoje, nei jiems įprasta, kurioje ruoniukų mirtingumas yra labai didelis.“

„Tačiau 2001-aisiais buvo įkurtas Ruonių pakrantės rezervatas, – tęsia jis, – ir tai reiškė, kad, bendradarbiaujant su vietos žvejais, Cabo Blanco olos, kuriose veisiasi ruoniai, buvo saugomos ištisus metus. Šių priemonių nauda akivaizdi – šiandien kolonija yra tris kartus didesnė, o tai reiškia, kad galime žengti kitą žingsnį ir pradėti grąžinti ruonius į paplūdimius, kuriuose jie įpratę veistis.“

Nors ruonių populiacija Nuadibu kyšulyje atsistato, negali sakyti, kad tai puiki vieta fotografijai. „Net ir geriausiu metų laiku kyšulio aplinka yra atšiauri, – patvirtina Tony, – tačiau fotografuodamas žiemą ir dar būdamas įspraustas tarp vandenyno ir dykumos tiek aš, tiek mano komanda, tiek įranga turėjome dirbti ties galimybių riba. Be to, toje vietovėje labai sudėtinga rasti, iš kur fotografuoti. Iš tiesų, ruoniai dažniausiai stebimi nuo skardžių viršaus. Daugumą dienų fotografuojant iš vienos pusės į mus buvo pučiamas dykumos smėlis, o skardžių apačią talžė gigantiškos bangos.“

„Taip pat turėjome daug mylių keliauti pakrante, kad išvystume ruonius, išsiruošusius gaudyti žuvų, – tęsia Tony, – o tą reikėjo daryti auštant arba temstant, kad prisitaikytume prie jų grafiko. Dokumentavimą dar labiau apsunkino tai, kad dirbome ten, kur nėra elektros, o tai reiškė, kad turėjome sukurti strategiją, kaip naudoti įrangą ir, kadangi korteles pripildydavome 4K vaizdo įrašų, kaip atsisiųsti medžiagą ir padaryti jos atsarginę kopiją.“

Tony sako, kad „Sony Alpha“ įrangos tvirtumas buvo labai svarbus siekiant sėkmės, o šiame projekte su savimi jis nuolat nešiojosi du fotoaparatų korpusus: „pirmasis buvo „Alpha 1“, o antrasis – „Alpha 9“ arba „Alpha 7“, atsižvelgiant į darbo, kurio ketino imtis, tipą. Mano pagrindiniai objektyvai buvo FE 600 mm f/4 GM OSS, kuris buvo būtinas norint užfiksuoti ruonius nuo skardžių viršaus, bei FE 100–400 mm ir FE 70–200 mm kintamo židinio nuotolio objektyvai. Galiu pasakyti, kad fotografijos įranga yra aukščiausios technologinės kokybės. Nors ją nuolat veikė dulkės, druska ir smėlį nešantis vėjas, jos veikimas ir patvarumas buvo geriausias, kokio tik laukinės gamtos fotografas galėtų norėti.“

Nors sąlygos buvo labai sunkios, pakrantė vis tiek buvo stebuklinga vieta. „Žinant šios rūšies istoriją, vieta buvo dar įdomesnė“, – sako Tony. „Ši kolonija susirado prieglobstį tokioje atokioje ir nuošalioje vietoje, kuri leidžia iš tiesų įvertinti laukinę ir nepaliestą gamtą kiek akys mato. Tai unikalus derinys, kai nesvetingumas ir ramybė dera tarpusavyje.“

Tai taip pat buvo vieta, įkvėpusi sukurti nuostabių nuotraukų. „Man itin patinka ruonių kadrai stambiu planu, – sako jis, – dėl jų natūralaus smalsumo – jie žvilgčioja iš gelmių ir stebi viską, kas vyksta skardžio viršuje. Man taip pat buvo svarbu dokumentuoti sunkiai dirbančius specialistus, užtikrinančius ruonių ir jų aplinkos saugumą. Leidome laiką su jais stovykloje. Jų atsidavimas darbui kelia žavesį. Jų pareiga yra reguliariai apžiūrėti visą rezervato teritoriją ir koloniją, nustatyti grėsmes ir patikrinti, ar kolonija yra geros būklės.“

„Dalį laiko taip pat fiksavome, kaip vietos žvejai elgiasi su savo kaimynais“, – prisimena jis. „Projekto dėka, kuris padeda jiems plėtoti atsakingą ir tvarią žvejybą, jie galiausiai pradėjo gerbti ruonius ir suprato, kad ne jie vieni gaudo žuvis.“

Šią pagalbą ir švietimą gali sustiprinti tik fotografija, – sako Tony. „Buvo labai svarbu dokumentuoti projektą skirtingais aspektais: socialiniu, išsaugojimo, darbų atlikimo, aplinkosaugos, ir tai daryti šalia ruonių ir olų, kuriose jie veisiasi – šiomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais galime padėti žmonėms suprasti projekto mastą ir sėkmę tokioje nuošalioje vietoje, kurios jie kitaip nebūtų pamatę.“

„Ruonių vienuolių projektas tęsis dar daug metų, – užbaigia jis, – kai kolonijoje bus pasiektas tinkamas individų skaičius, ruoniai vienuoliai bus perkeliami į naujas vietoves, kuriose jie galės pradėti naujas veisimosi kolonijas. Tikiuosi, kad jie sugrįš ir į Viduržemio jūrą. Savo akimis išvydome, kaip vienas iš ilgiausiai vykdomų rūšies apsaugos nuo išnykimo projektų gali pasisekti ir plėstis. Tikiuosi ir toliau dalyvauti šiame projekte, kad galėčiau stebėti jo eigą ir dokumentuoti jį savo nuotraukomis.“

„Tvirtai tikiu gamtos fotografijos galia didinti žmonių suvokimą ir taip pat manau, kad laukinės gamtos fotografas turi būti labai atsidavęs gamtai. Mano nuomone, mūsų darbas vienaip ar kitaip turėtų būti glaudžiai susijęs su gamtos paveldo išsaugojimu.“