Ricardo Nascimento visada traukė vanduo. „Nuo tada, kai man buvo 12-a plaukioju ant banglentės ir gaudau bangas. Mano tėvas visada labai mėgo vandenyną, o kai buvau jaunesnis, laiką leisdavome žvejodami mažomis valtimis“, – prisimena jis. Dabar Ricardo savo profesinį gyvenimą praleidžia vandenyje, savuoju „Sony Alpha 1“ fotografuodamas ir filmuodamas neįtikėtinus po bangomis gyvenančius sutvėrimus.
Pastaruoju metu Ricardo fotografavo Azorų salose su organizacija „Futurismo Azores Adventures“, kuri rengia keliones turistams, norintiems iš valties stebėti banginius ir neįtikėtiną jūros gyvūniją aplink salas. Bendrovė yra sertifikuota Pasaulio banginių apsaugos aljanso (angl. WCA), didžiausios pasaulyje jūrų apsaugos organizacijos, ir joje dirba jūrų biologai, kurie stebi ir tiria kašalotus bei kitus gyvūnus, kad sužinotų daugiau apie jų elgseną. Jiems padeda Ricardo.
„Filmuoju ir fotografuoju viską, ką matau po vandeniu“, – sako jis. „Fotografuoju kašalotus, grindas, vėžlius, delfinus, aštuonkojus, medūzas – kuo daugiau turinio padarau, tuo geriau biologai gali nustatyti ir ištirti atskirus gyvūnus.“
Naudodamas „Sony Alpha 1“ 50 megapikselių raišką nuotraukoms ir 8K raišką vaizdo įrašams, Ricardo gali užfiksuoti pakankamai detalią medžiagą, iš kurios galima stebėti atskirus banginius ir sužinoti apie jų elgseną. Kaip ir kituose laukinės gamtos apsaugos projektuose, nuotraukose ir vaizdo įrašuose taip pat pasakojama istorija, kuri, kaip tikisi Ricardo, ras kelią į žmonių širdis.
„Kašalotai daugiau nei 200 metų buvo medžiojami Azorų salose dėl jų aliejaus, tačiau dabar jie yra saugoma rūšis. Jie neįtikėtini – nardo iki 2 500 m gylyje ir išbūna po vandeniu 45 minutes, tačiau kadangi žmonės nemato šių gyvūnų, jie jų neužjaučia ir niekada nesistengs apsaugoti vandenyno. Kadangi gebame atskirti banginius, suteikėme jiems vardus, todėl manau, kad žmonėms taps lengviau juos suprasti. Kai girdi atskiro gyvūno istoriją, užjauti jį. Tai vienas iš dalykų, kuriuos sužinojau galintis padaryti naudodamas fotoaparatą, objektyvą ir povandeninį korpusą.“
Kai Ricardo pirmą kartą į povandeninį korpusą įdėjo „Sony Alpha 1“, jis suprato, kad tai jo fotoaparatas. „Vos tik išbandžiau „Alpha 1“, pagalvojau: „Gerai, man reikia pokyčių“. Ricardo buvo nepatenkintas ne tik tuo, kaip jo ankstesnis DSLR fotoaparatas veikė po vandeniu, bet ir tuo, kad norėdamas filmuoti turėjo naudoti sunkią kino kamerą. Dabar, naudodamas „Alpha 1“, Ricardo gali sujungti abu šiuos aparatus į vieną, kuris atlieka viską – tame pačiame fotoaparato korpuse galima filmuoti ir fotografuoti nuostabius vaizdus.
„Mano kino kamera ir objektyvas sveria apie 14 kg, jei naudoju visą komplektaciją. Šokinėju iš valties, nardau su tokiu svoriu žemyn, plaukiu atgal ir traukiu iš vandens – kartais kasdien paneriu iki 50 kartų; tai labai apkrauna mano kūną. „Alpha 1“ sveria daug mažiau ir yra daug manevringesnis. Galiu plaukti greičiau, todėl turiu daugiau galimybių padaryti neįtikėtinų nuotraukų ir vaizdo įrašų.“
Verta paminėti, kad Ricardo užsiima laisvuoju nardymu – jis nenaudoja nardymo įrangos, o tik sulaiko kvėpavimą ir neria kuo giliau ir kuo ilgiau. „Nardydamas laisvuoju būdu galiu sulaikyti kvėpavimą iki 2 minučių“, – sako jis. „Kai filmuoju, visada atsiriboju nuo likusio pasaulio ir labai atsipalaiduoju. Nuostabus jausmas būti su gyvūnu vandenyje, bet visada turi sau priminti, kad negaliu čia užsibūti per ilgai, nes gali baigtis blogai.“
Po vandeniu Ricardo iškyla dar vienas iššūkis – fotografavimo sąlygos. „Šviesa nėra didžiausia problema, nes tai lengvai išsprendžiama. Drąsiai galiu padidinti „Alpha 1“ jautrumą iki ISO 4000“, – sako Ricardo. „Sunkiausia tai, kad nusileidus į tam tikrą gylį prarandamos spalvos, t. y. fotografuojant netoli paviršiaus nuotrauka atrodo nuostabiai, tačiau, pavyzdžiui, 10 metrų gylyje ji gali atrodyti labai mėlyna. Naudodamas „Alpha 1“ galiu fotografuoti neglaudintus neapdorotus vaizdus, kad išgaučiau kuo daugiau detalių, o tada atskirai koreguoti spalvas.“
Labai svarbu užfiksuoti detales, nes jos padeda biologams nustatyti banginių tapatybę. Įdomu tai, kad tai daroma žiūrint į uodegą. „Dauguma nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuos daro žmonės, yra nuo paviršiaus, nes banginis prieš panerdamas išneria. Taigi yra tūkstančiai lengvai prieinamų banginių uodegų nuotraukų, iš kurių juos galima atpažinti. Po vandeniu turiu padaryti detalią uodegos nuotrauką, kad galėtume identifikuoti banginį ir įtraukti jo buvimo vietą į duomenų bazę.“ Biologai yra įpratę matyti šiuos gyvūnus iš laivo, tačiau mes jiems suteikiame galimybę pamatyti jų elgseną po vandeniu.
Kad būtų lengviau užfiksuoti šias detales ir užburiančias povandenines scenas, Ricardo prie savo „Alpha 1“ pritvirtina vieną iš dviejų „Sony“ objektyvų – FE 12–24 mm f/2,8 GM arba FE PZ 16–35 mm f/4 G. „Paprastai naudoju 12–24 mm, jei žinau, kad fotografuosiu tik banginius, bet jei noriu nufotografuoti įvairius objektus, pavyzdžiui, banginius 15 m atstumu, delfinus 2 m atstumu ir medūzas, vadinamas portugališkaisiais laiveliais, 30 cm atstumu, naudoju 16–35 mm. Šis objektyvas yra mano pagrindinis darbo įrankis vandenyje.“
„Sony“ padėjo Ricardo įgyvendinti naujausius jūrinius projektus, teikdama pagalbą ir patarimus, kurie buvo labai svarbūs jo darbui. „Vienas iš objektyvų ypatumų yra tas, kad po vandeniu jie veikia skirtingai“, – pasakoja Ricardo. „Sony“ parama leido man išbandyti skirtingus objektyvus, kad sužinočiau, kaip jie veikia vandenyje, ir nereikėjo jų pirkti. Dėl to turėjau daug laisvės pasirinkti geriausius įrankius darbui su projektu. Taip pat galiu jiems paskambinti ir užduoti techninių klausimų apie fotoaparatus. Tai – puiki partnerystė.“
Kadangi povandeninė fotografija yra tokia fiziškai sunki profesija, Ricardo kartais dėl jos suabejoja. „Tai sunku – dažnai ima skaudėti kūną. Kiekvieną dieną vandenyje praleidi valandų valandas. Grįžus namo reikia išplauti visą įrangą. Reikia pasidaryti nuotraukų ir vaizdo įrašų atsargines kopijas. Reikia vėl tinkamai supakuoti visus krepšius, įkrauti telefoną ir fotoaparatus, išvalyti povandeninio fotoaparato korpusą, o tada stengtis išsimiegoti šešias valandas, kad kitą dieną galėtum vėl išvykti. Nuotraukose ar vaizdo įrašuose viskas atrodo daug romantiškiau, nei yra iš tikrųjų, bet pastangos atsiperka vien dėl akimirkų, kai atsiduriu šių neįtikėtinų būtybių apsuptyje ir žvelgiu į jas su nuolankumu ir baime.“
„Dievinu tai. Man patinka visas procesas. Jei būtų lengva, to nedaryčiau, bet „Alpha 1“ pritaikomumas man tikrai padeda užfiksuoti kadrus, kurių galėjau nepastebėti naudodamasis senąja fotoaparato sistema.“
