Marco Ronconi projektas „Hueco Mundo“, užgimęs izoliacijos per 2020 m. pandemiją metu, yra nuostabus dviejų atšiauriausių pasaulio aplinkų panašumo tyrinėjimas. Marco projektą fotografavo naudodamas „Sony Alpha 1“ ir „Alpha 9“ – geriausius fotoaparatus, skirtus fotografuoti ekstremalioje aplinkoje.

„Projekto idėja užsimezgė per pandemiją. Norėjau pabėgti mintimis ir įsivaizdavau, kaip keliauju į šias vietas, ir vaizdus, kuriuos norėčiau užfiksuoti. Kai tik galėjau, iškeliavau ir įgyvendinau mintyse matytus vaizdus“, – sako Marco.

Marco nuvyko į dvi dykumas Arktyje. Šios vietos yra nutolusios tiek, kiek tik galime įsivaizduoti, tačiau Marco pastebėjo, kad jų fizinė struktūra ir aplinkos kuriamas jausmas bei pojūtis yra labai panašūs.

„Šios dvi priešingos vietos yra panašesnės, nei galėjome įsivaizduoti. Klimatas ir temperatūra labai skirtingi, tačiau tuštuma ir ramybė buvo panašios. Tokios erdvės turi gydomąjį poveikį mano sielai“, – sako Marco. „Šios ramybės ir ieškojau. Man tai buvo psichinės sveikatos terapija.“

Namuose Marco retai paima fotoaparatą į rankas: „Nefotografuoju kasdien. Kelionės metu daug fotografuoju, o po to kelis mėnesius galiu neimti fotoaparato į rankas. Kai pasiimu savo „Alpha 1“, man nereikia galvoti apie fotoaparatą. Įdėjęs atminties kortelę ir įkrovęs akumuliatorių žinau, kad jis veiks taip, kaip noriu.“

Marco pasitikėjimas savo „Alpha 1“ suteikia jam drąsos fotografuoti ekstremaliomis sąlygomis. „Svalbarde buvo –35 ºC, bet viskas visada veikė puikiai, – atskleidžia jis, – taip pat ir karštyje.“

Kaip ir daugelis kitų fotografų, vykstančių į tolimus kraštus, Marco susikrauna tik tai, ko jam reikia, tačiau jis turi pasiruošti įvairioms situacijoms. „Esu labai paprastas žmogus, – juokauja jis, – beveik visada naudoju priartinamuosius objektyvus – FE 24–105 mm f/4 G OSS, FE 70–200 mm f/2.8 GM OSS II ir neseniai pradėjau naudoti ir FE 100–400 mm f/4.5–5.6 GM OSS. Galiausiai turiu FE 20 mm f/1.8 G objektyvą. Mano darbe svarbiausia yra kompozicija, todėl, naudodamas priartinamuosius objektyvus, aukoju šiek tiek kokybės, palyginti su fiksuoto židinio nuotolio objektyvais. Tačiau šiek tiek paaukojus galima lanksčiau kurti kompoziciją. Fotografuoju naudodamas mažesnės diafragmos nustatymus, todėl man nereikia didelių diafragmų, kurias siūlo brangūs fiksuoto židinio nuotolio objektyvai. Priklausomai nuo to, ką planuoju fotografuoti, susikraunu du fotoaparato korpusus ir du arba tris objektyvus, ir viskas telpa į nedidelę kuprinę.“

Tuščios sniego ir smėlio dykumos Marco knygos „Hueco Mundo“ projekte yra puikus grafinis fonas pagrindiniams kiekvienos nuotraukos elementams.

„Spalvų paletė ir vaizdai labai minimalistiniai, – sako Marco. – Ilgą laiką mane įkvėpė tradiciniai Japonijos ir Kinijos tušo paveikslai, kuriuose vaizduojama nedaug elementų ir kurie pasižymi vienspalviškumu. Taip pat studijavau Rytų filosofiją, kuri atsispindi mano darbuose. Rytuose tuštumos samprata labai skiriasi. Tai esminė vaizdo ar muzikos kūrinio dalis. Vakaruose tuštuma labiau suvokiama kaip kažkas neigiamo, tarsi kažko trūktų. Tikiu, kad erdvė ir tuštuma yra būtinos bet kokiai meninei kompozicijai.“

Norėdamas sukurti minimalistinius grafinius gyvūnų vaizdus jų gyvenamojoje aplinkoje, Marco kiek įmanoma padidina nuotraukų ekspoziciją. Daugelyje Marco nuotraukų sniego danga tampa beveik vientisu baltu fonu. Tokią galimybę suteikia „Alpha 1“ elektroninis vaizdo ieškiklis. „Kartą jį išbandžius, kelio atgal nebėra“, – sako jis apie elektroninį vaizdo ieškiklį. „Man labai svarbi jo teikiama ekspozicijos vaizdavimo funkcija. Fotografuodamas sniegą esu linkęs per daug eksponuoti vaizdus, kad išgaučiau labai ryškų grafinį vaizdą. Naudodamas elektroninį vaizdo ieškiklį galiu peržiūrėti galutinį vaizdą ir patikrinti, ar tinkamai parinkau ekspoziciją ir ar neišdeginau jokių detalių.“

„Hueco Mundo“ yra tiek daug neįtikėtinų vaizdų, kad Marco negali nurodyti mėgstamiausios nuotraukos. „Būtent todėl nedalyvauju konkursuose, – atvirauja jis, – esu labiau susikoncentravęs į savo darbų visumą, o ne į vieną vaizdą“.

Tačiau Marco su malonumu prisimena kai kuriuos vaizdus nuo tos akimirkos, kai juos nufotografavo. „Esu nufotografavęs poliarinę lapę, bėgančią nuo nedidelės kalvos. Buvo nuostabi šviesa, o ore sklandė ledo dalelės ir sniegas.

Tai buvo džiaugsminga, graži akimirka.“