„Čia galima daug sužinoti apie save, – sako Tobiasas Häggas, – ir tai yra vienas iš šios vietos privalumų.“ „Čia“ – tai Švedijos Laplandija, provincija, sudaranti šiauriausią šalies pakraštį, už kurio driekiasi poliarinis ratas.

Laplandija yra didelė. Ji užima beveik ketvirtadalį visos Švedijos teritorijos, taigi yra maždaug tokio pat dydžio kaip Portugalija ir dvigubai didesnė už Šveicariją. Sąlygos yra ekstremalios, nes čia šalčiausia visoje šalyje, dažnai temperatūra nukrenta iki –40 °C. Čia stūkso aukščiausias kalnas su dviem viršūnėmis – Kebnekaizė, arba „Katilo keteros kalnas“ – jo ledu nepadengta viršukalnė siekia 2 096 m aukštį, ir driekiasi ledynas, kuris kyla ir leidžiasi priklausomai nuo metų laiko.

Čia yra Vindelfjaleno gamtos draustinis ir kitos saugomos teritorijos, o ledynų slėniuose, ežeruose ir miškuose gyvena šiauriniai elniai, briedžiai, lokiai, erniai, lūšys ir arktinės lapės. Taip, Laplandija yra didelė. Ir graži. Ir pavojinga.

Žiūrint į Tobiaso nuotraukas lengva užsimiršti laukinės gamtos grožyje, tačiau, kaip jis pabrėžia, taip pat kyla tiesioginis pavojus nuklysti, paklysti ar nespėti į namo gabenančią transporto priemonę. „Taip kartą man nutiko ir tai buvo kritinė situacija, – prisimena jis. – Nuo ankstaus ryto fotografavau saulėtekį ir mane turėjo paimti sraigtasparnis, bet užslinko tirštas rūkas, tad turėjau stovyklauti dar dvi dienas, kol rūkas išsisklaidė.“

Čia išties lengva paklysti. Bet čia taip pat galima atrasti save. Tai buvo patirtis, kurią Tobiasas priėmė su džiaugsmu ir kuri jam paliko vien teigiamą įspūdį, sustiprindama jo meilę Laplandijai. „Tai buvo pirmas kartas, kai iš esmės supratau laukinę gamtą“, – sako jis. – Pavojus ir vienatvė priverčia pasijusti gyvam.“

Žvelgdamas atgal, Tobiasas mano, kad jo didėjantis gimtojo krašto įvertinimas buvo asmeninio tobulėjimo simbolis. „Kai pradėjau fotografuoti, norėjau pamatyti pasaulį. Švedija man niekada nebuvo tokia įkvepianti, juk aš iš čia kilęs, ar ne? Matai miškus ir ežerus, gamtos grožį, bet jis tavęs tarsi nepaliečia... Jį regi važiuodamas slidinėti. Įprastas vaizdas.“ Švedai tai, regis, vadina „hemmablind“ – aklumu aplinkiniam grožiui.

„Žinoma, žinojau apie Švedijos Laplandiją, bet ji yra tarsi šalis šalyje – žmonės paprastai nevyksta taip toli į šiaurę. Taigi, toliau keliavau po pasaulį, kad pamatyčiau didesnius kalnus ir aukštesnius krioklius, visada stengdamasis keliauti ten, kur būtų dar įspūdingiau nei ankstesnėje kelionėje. Tačiau niekada nebuvau labiau patenkintas savimi nei tada, kai nukreipiau žvilgsnį į savo kraštą. Kai pagaliau atsidūriau Laplandijoje, – tęsia jis, – pajutau kažką naujo, bet kartu ir labai asmeniško. Tai buvo pati pradžia. Būtent taip ją įsimylėjau.“

Dabar jis nori užfiksuoti Laplandiją taip, kad atskleistų jos neįtikėtiną gamtos grožį, tačiau kartu ir parodytų jos bauginantį dydį bei nesvetingas sąlygas. Jis nori, kad kiti suprastų tai, ką jis pats jaučia lankydamasis tolimojoje šiaurėje. Tai nelengva užduotis, tačiau jo nuotraukos ją įgyvendina. Taigi, ko reikia, norint fotografuoti tokioje vietovėje? „Tai dar vienas iš malonių aspektų“, – šypsosi jis. – Fotografuojant Laplandijoje reikia įdėti nepaprastai daug pastangų.“

„Projekto geografinė apimtis yra didžiulė – galima sakyti, kad ji tokia pat didelė kaip ir pati teritorija, – sako jis. – Ten labai mažai kelių, o orai nuolat keičiasi, todėl vienu ar kitu metų laiku vietovės gali būti beveik nepasiekiamos. Turėjau rasti šios vietos fotografavimo būdą, nes nebuvau pratęs dirbti tokiame milžiniškame ir tuščiame kraštovaizdyje.“

Tobiasas sako, kad jam padeda fotoaparatai ir objektyvai „Sony Alpha“, įskaitant „Alpha 7R IV“ ir tokius objektyvus kaip FE 16–35 mm f/2,8 GM, FE 24–70 mm f/2,8 GM, FE 70–200 mm f/2,8 GM OSS II ir FE 100–400 mm f/4,5–5,6 GM OSS. „Kadangi ten nėra kelių, keliaujame pėsčiomis, šliuožiame slidėmis arba važiuojame sniego motociklais, – sako jis, – todėl labai svarbu, kad įranga būtų kompaktiška ir lengva. Galbūt dar svarbiau yra jos atsparumas ekstremaliai temperatūrai. Esu fotografavęs ir pūgoje, ir esant –40 ºC temperatūrai, bet įranga veikė puikiai.“

„Kadangi noriu naudoti skirtingus įrangos komponentus fotografuodamas iš aukštai, vaizdo įrašams ir dieniniams bei naktiniams kraštovaizdžių kadrams daryti, įrangos portatyvumas svarbus ne tik konkrečiose ekspedicijose, – priduria jis. – Tiesiog, kai įranga portatyvi, į ilgas keliones galiu pasiimti jos daugiau. Apskritai pasiimu viską, ką turiu, o laukinėje gamtoje įrangą, kurios nenaudoju, galiu palikti palapinėje – jos niekas nepavogs!“

Vienas iš būdų, kaip Tobiasas interpretuoja kraštovaizdį – tai fotografavimas iš sraigtasparnio. „Taip galiu aprėpti didesnius plotus ir, žinoma, dėl viso kadro, didelės raiškos jutiklių ir fotoaparatų „Sony“ vaizdo stabilizavimo, kuris slopina orlaivio keliamą vibraciją, galiu užfiksuoti kokybiškesnius vaizdus nei naudodamas droną“, – sako jis.

Turbūt paveikiausi jo vaizdai yra tie, kuriuose kraštovaizdis derinamas su žmogaus buvimu. „Dažnai fotografuoju žmones, nesvarbu, ar tai būčiau aš pats, ar mano draugas, ar vienas iš vietinių samių gyventojų, – aiškina jis. – Tai laukinės gamtos dydžiui ir atšiaurumui suteikia kontekstą bei padeda žiūrovui viską išvysti mano akimis. Priešingu atveju vaizdus gali būti sunku suvokti.“

Šio aspekto vertę nesunku įžvelgti nuotraukose, kuriose užfiksuotos valtys ir baidarės civilizacijos nepaliestuose regiono ežeruose, nes kitaip vaizdas būtų abstraktus. „Taip pat pastebėjau, kad tokio tipo vaizdai nėra tokie paveikūs mažuose ekranuose, kitaip nei dideliuose spaudiniuose – juose žiūrintieji yra linkę atidžiau įsižiūrėti, užuot tik paviršutiniškai užmetę akį“, – sako jis.

Žinoma, toks laukinės gamtos grožio atskleidimas kelia pavojų – ten gali pradėti lankytis per daug žmonių, kurie pakeis vietovės atmosferą ar net šiai vietovei pakenks. „Tai neabejotinai kelia susirūpinimą, – pripažįsta Tobiasas, – ir visada, kai lankaisi tokiose vietose, turi elgtis atsakingai. Laimei, daugelis vietų tiesiog neturi pavadinimų arba yra taip sunkiai pasiekiamos, kad daugumai žmonių net nekyla mintis ten vykti. O jei man pavyksta užfiksuoti nykstančias rūšis, pavyzdžiui, poliarines lapes, stengiuosi tos vietovės neidentifikuoti.“

„Pavyzdžiui, noriu parodyti, kaip klimato kaita prisideda prie Kebnekaizės masyvo ledynų mažėjimo ir kaip samiai reaguoja į tai bei į kitus veiksnius, pavyzdžiui, kasybą ir miškų kirtimą. Patirtis šiame krašte suteikė man naujo pasididžiavimo Švedijos kraštovaizdžiu ir savimi. Kai pradėjau, man svarbiausia buvo padaryti nuotrauką, kurią galėčiau parsivežti namo, o dabar man svarbiausia nuotykiai, tyrinėjimai ir tiesiog buvimas toje vietoje. Net jei jos nefotografuočiau, vykčiau ten vėl ir vėl, bet tikiuosi, kad šiek tiek padedant „Sony“ įrangai prie Laplandijos saugojimo galėsiu prisidėti ir aš.“