Gyvybės gelbėtojai

Finansuojama iš aukų ir visuomenės paramos, „Wiltshire Air Ambulance“ yra didžiulė, daug išteklių reikalaujanti ir sudėtinga tarnyba, tačiau pridėjus pasaulinę pandemiją, kuri apsunkina jos darbą ir finansavimą, tarnybos darbas tampa dar sunkesnis. Tai istorija, kurią pasirinko papasakoti fotografas Terry Donnelly.

Dokumentuodamas, kaip „Wiltshire Helicopter Emergency Medical Service“ (HEMS) prisitaikė prie pandemijos, Terry fotografavo varginančias 16 valandų per dieną. „Niekada nėra laisvos akimirkos“, – sako jis, – „jie dirba tokį fiziškai ir protiškai sunkų darbą, kad man atrodė labai svarbu tai nufotografuoti. COVID-19 skirtos AAP yra gyvybiškai svarbios, tačiau jos taip pat apsunkina fizines ir bendravimo galimybes, ypač kai prižiūri dezorientuotą pacientą. Žmonės turi žinoti iššūkius, su kuriais susidūrė specialistai, ir kaip jie išgelbėjo daugelį gyvybių.“

„Nuolatinė parengties būsena reiškė, kad kiekvieną rytą turėjau pasisvert isu savo fotoaparato rinkiniu, kad pilotas galėtų tiksliai įvertinti reikalingą degalų kiekį“, – aiškina Terry, – „ir aš niekada nesiskyriau su savo „Sony“ įranga. Tačiau kartu su orlaivių įgulos nariais ir paramedikais, gavau AAP, kurios sukėlė įvairiausių sunkumų. Buvau pritvirtintas diržais orlaivyje keturiose vietose, turėjau dėvėti skydelį ir ryšio priemonių rinkinį, o tai sukėlė ne vieną rimtą iššūkį fotografuojant, ką jau kalbėti apie tai, kad nori išlikti beveik nematomas. Niekas negali trukdyti paramedikų užduočiai.“

Kadangi antrų progų nebuvo, Terry pasikliovė savo „Sony Alpha“ įranga ir ji jo nenuvylė. „Fotografavau tiek su „Alpha 9“, tiek su „Alpha 9 II“, tiek keliais „Alpha 7C“, – aiškina jis. „Pastarieji ypač pravertė, kai turėjau daug judėti arba dirbau uždarose sraigtasparnio, kurio šaukinys yra HELIMED22, erdvėse. Iš fotoaparatų išgaunu nuostabią viso kadro vaizdo kokybę, ypač jei derinu su naujais „G Compact“ objektyvais. Naudojau FE 24mm f/2.8, FE 40mm f/2.5 ir FE 50mm f/2.5, ir tikrai sugebėjau užfiksuoti nuotraukų, kurių nebūčiau užfiksavęs su didesne, sunkesne įranga. Šie objektyvai turi puikų židinio nuotolį dokumentiniam darbui, jie greitai fokusuoja ir praleidžia daug šviesos, kai to reikia.“

Terry projektui taip pat svarbios buvo tokios funkcijos kaip integruotas vaizdo stabilizavimas (IBIS), akių aptikimo AF realiuoju laiku ir tylus fotografavimas. „IBIS tikrai išgelbėjo fotografuojant esant silpnam apšvietimui“, – aiškina Terry, – „galėjau naudoti ilgesnį užrakto greitį, kad užfiksuočiau sraigtasparnio rotorių judėjimą. Tačiau tylus užraktas ir akių aptikimo AF buvo nepakeičiamos funkcijos dirbant aplink įranga apsišarvavusius paramedikus. Naudodamas akių AF režimą, galėjau fotografuoti plačiausiomis diafragmomis ir lengvai sufokusuoti per veidrodžius, stiklus ir akinius, nes kitaip nuotraukos būtų buvusios neryškios. Naudodamasis tylaus užrakto funkcija, niekada nebuvau įkyrus ir neblaškiau įgulos dėmesio, net dirbdamas šalia jų.“

Vaizdai, kurie Terry nuomone geriausiai parodė lėktuvo įgulos užduotį, yra šios galingos paramedikės Joanne Gilbert nuotraukos, kuriose matosi AAP įrangos paliktos žymės ant paramedikės veido, ir piloto „Elvis“ Costello, kurio kabineto lange atspindi HELIMED22, nuotraukos. „Šie kadrai“, – aiškina Terry, – „turi elementų, kurie pasakoja istoriją apie COVID-19, pavyzdžiui, AAP įranga, tačiau juose taip pat užfiksuotos asmenybės ir iššūkiai, su kuriais teko susidurti. Jo iš laimingos, nenustygstančios merginos pamainos pradžioje tapo rimta moterimi, kurios veidą dengia žymės nuo AAP įrangos dėvėjimo gelbstint gyvybes. „Elvis“ nuolat budi ir atsako už visą savo įgulą ir gyvybes, kurias ji bando išgelbėti.“

Didžiausią malonumą Terry teikė istorijos pasakojimas. „Fotografija suteikia tam tikrą platformą“, – baigdamas kalbėjo jis, – „ir gebėjimą pasidalyti tuo, kas tau svarbu; iš tikrųjų svarbiomis istorijomis. Praėjusiais metais visi susidūrė su sunkumais, tačiau turime išlaikyti pagrindines tarnybas, tokias kaip mūsų greitosios pagalbos automobiliai, aukodami. Niekada negali būti tikras, kada nuo jų priklausys kieno nors gyvybė. Mačiau incidentus, kuriuose jos dalyvauja, ir jų istoriją būtina pasakoti, kad nelaikytume jų darbo savaime suprantamu. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tai padaryti.“