vyras, gyvenantis susiręstame namelyje prie meksikos sienos

Judantys paveikslėliai

Alessandro Grassani

„Man neberūpi atskiros nuotraukos“, – pradeda Alessandro Grassani. „Manau, kad šiais laikais kone kiekvienas gali padaryti vieną gerą nuotrauką – netgi telefonu. Kur kas svarbiau atlikti sudėtinį darbą. Nuotraukų serija yra nepaprastai svarbi kuriant istoriją ir gali atverti duris į nežinomą pasaulį – ne tik žurnalistikos požiūriu, bet ir emocijų.“

Afrikoje, Dramblio Kaulo Krante, gyvenantis gyvulių augintojas

Vienas iš tokių projektų, „Paskutinė iliuzija“ („The Last Illusion“), yra apie ekologinių migrantų kelionę į miestus. Pavadinimas yra apie jų troškimus, kurie, deja, pasmerkti žlugti.

Gimtinėse jie neturi ateities, todėl eina į miestus. Tačiau jei visą gyvenimą buvote žvejys ir atvykstate į tokį miestą kaip Daka, jūs neturėsite įgūdžių išgyventi. Svajonė apie miestą jiems tampa košmaru.

Afrikoje, Dramblio Kaulo Krante, valtyje sėdi žvejys

Taigi kaip jis čia atsirado?

Kaip ir daugelis, jis karjeros nesukūrė iškart. Pasimokęs fotografijos, Alessandro pirmiausia įsidarbino reklamos fotografo asistentu. „Jo studijoje dirbau metus, galbūt šiek tiek daugiau, tada jis mane atleido“, – juokiasi Alessandro. „Jis sakė, kad nesu tinkamas tokiam darbui ir kad turėčiau skirtį dėmesį savo aistrai, kuri buvo dokumentinė fotografija. Iš tiesų tai buvo mandagus būdas mane atleisti.“

Po to jis tapo laisvai samdomu darbuotoju Italijos laikraščiuose, įskaitant „Corriere Della Sera“, vėliau ėmė fotografuoti įvykius Artimuosiuose Rytuose. Dabar jis dirba su reklamos, įmonių ir dokumentikos užduotimis, ir, kai tik gali, su savo projektais. „Visos užduotys yra geros, nes kaip fotografui jums reikia pakankamai lėšų, kad aprūpintumėte šeimą ir toliau dirbtumėte su savo projektais.“

čiapasas, meksika, migrantai traukinio bėgiais eina į jungtines valstijas

Ar veikla reklamos srityje turi kokį nors poveikį jo dokumentikos darbams? Jei taip, kaip jis pasireiškia?

Daugiausia kalbu apie apšvietimą. Būdami studijoje, perkeliate lempas kitur ir patys sukuriate apšvietimą. Akivaizdu, kad to negalite padaryti natūralioje aplinkoje, tačiau, jei turite supratimą, galite stebėti, kaip keičiasi esamas apšvietimas. Daugiau apie jį žinosite ir savo žinias galėsite pritaikyti visuose darbuose.

Tai reiškia, kad reikia laukti tinkamų apšvietimo sąlygų – būti atsidavusiems, kad užfiksuotumėte tinkamą vaizdą, perteikiantį istoriją.

imigrantų prieglauda sonoroje, meksikoje

Vieno iš mano projektų apie migraciją galutinį redaguotą variantą gali sudaryti 30 ar mažiau nuotraukų, padarytų per kelerius metus, tačiau dėl vienos tokios nuotraukos gali tekti dirbti savaitę. Žinau, ką noriu pasakyti, žinau vietą, todėl norėdamas padaryti nuotrauką nueinu ten tekant ir leidžiantis saulei, lietui lyjant, skirtingu laiku diena po dienos tik tam, kad sulaukčiau tobulo apšvietimo savo istorijai.

dramblio kaulo krantas, afrika, moteris eina pro apleistą pastatą

Vykdant projektą, redagavimas tampa svarbia dalimi siekiant rasti tobulą vaizdų pusiausvyrą. Alessandro paaiškina: „Niekada nežinau, kuris kadras tobulas, ekrane nepamatęs visų nuotraukų, jas galutinai redaguodamas. Redagavimas be galo svarbus – netinkamai redaguodami, darbą galite sugadinti. Prastas, tačiau gerai suredaguotas darbas gali atrodyti geriau, o geras blogai suredaguotas darbas – nebeperteikti istorijos. Vaizdai turi veikti kaip serialas, pasakoti didesnę istoriją, perteikti emociškai paveikų pasakojimą.“

Dėl to redaguodamas Alessandro visada ieško pagalbos, kad galėtų pažvelgti į darbą iš naujos perspektyvos. „Kaip fotografas, jūs ne visada esate geriausias savo darbų redaktorius. Redaguoju kartu su žmonėmis, kuriais pasitikiu, o tai užima laiko. Redaguodamas kiekvieną projekto dalį atskirai galiu užtrukti savaitę arba kelis mėnesius. Pirmiausia nuotraukas renkuosi aš, tada padiskutuojame, o po to kurį laiką nieko nedarome. Tai primena vyną – palieki jį pastovėti ir jis pagerėja.“

sonora, meksika, siena ties riba su jungtinėmis valstijomis

Vienas svarbiausių fotografijos ir redagavimo aspektų – pusiausvyra tarp estetikos ir žurnalistikos. „Dirbdamas vadovaujuosi žurnalistikos taisyklėmis, tačiau estetikos požiūriu jaučiu, kad galiu laisvai dirbti taip, kaip sugebu geriausiai, kad užfiksuočiau itin paveikius vaizdus. Sakykime, mano siekis yra idealus grožio ir tiesos derinys – tada vaizdai sukelia daugiausiai jausmų.“

žemutinė kalifornija, siena tarp jungtinių valstijų ir meksikos, matoma iš tekatė

To siekdamas Alessandro ėmė mažinti savo kompozicijas, kad rastų paprastesnių ir veiksmingesnių kombinacijų. „Galbūt anksčiau ieškodavau sudėtingesnių kompozicijų su skirtingais objektais skirtinguose kadro sluoksniuose. Dabar labiau stengiuosi užfiksuoti esmę.“

Praktiškai toks supaprastintas požiūris reiškia „pašalinti tai, kas nereikalinga, iš kadro (triukšmą ir tai, kas blaško), tačiau palikti kontekstą, pvz., vietą, kurioje objektai gyvena. Todėl man patinka didingi peizažai, kurių centre stovi objektas. Peizažas, aplinka ir objektas turi būti kartu – galų gale, juk kontekstas ir yra istorija.“