„Vienas iš dalykų, susijusių su konceptualiu vaizduojamojo meno fotografijos projektu, – pabrėžia Kaupoʼas Kikkasas, – yra tai, kad, lyginant su įprasta fotografija, didelė kūrybinio darbo dalis vyksta ne fotoaparate. Galite praleisti pusantrų metų įsivaizduodami ir planuodami arba ieškodami tinkamos vietos, o fotografavimas tetruks pora valandų.“

„Ne visada tai vyksta taip lėtai, – juokiasi jis ir tęsia, – kartais vaizdai atsiranda žaibiškai. Tačiau realybė tokia, kad tokie projektai gali užtrukti daugiau nei dešimtmetį. Kai viskas susidėlioja ir viskas užbaigiama, visada esi savikritiškas, tačiau kūrybiniu požiūriu procesas gali būti labai tenkinantis.“

Kaupo‘as dalija savo laiką tarp sėkmingos karjeros kūrybinės muzikinės fotografijos srityje, kur jis fotografuoja žurnalų viršeliams, plakatams bei albumų iliustracijoms, ir vaizduojamojo meno projektų, tokių kaip „Inner Cosmos“, bet būtent pastarojoje srityje jis jaučia galįs geriau atskleisti savo polinkį ieškoti. „Galiu kurti vaizdus, ​​kurie užduoda klausimus apie žmonijos charakterį ir mūsų sukurtą pasaulį“, – aiškina jis.

Šis labiau rezonuojantis, apgalvotas fotografijos tipas neabejotinai prieštarauja daugumai vaizdų, kuriuos matome kasdien, ir Kaupoʼas sako, kad tokie projektai gali būti sunkiai pastebimi vaizdų sraute. „Nuotraukų skaičius pasaulyje toks milžiniškas, kad dažnai sunku atrasti rimtesnius autorius, kurių darbai ne tokie nudailinti. Jie nesuteikia akimirksniu tokio malonumo akims, kaip gražūs atogrąžų salų, laukinės gamtos ar modelių kadrai. Tačiau svarbu mesti iššūkį toms erdvėms, o senamadiška meninė fotografija atgimsta, darydama būtent tai. Ir nors daugelis konceptualios fotografijos apima skausmo ar nerimo dėl planetos ir žmogaus gyvenimo aspektus, aš visada stengiuosi pateikti vaizdus švelniai ir patraukliai, kad jie vis tiek džiugintų estetiškai.“

Šis projektas, siurrealistinis socialinių ir antropologinių klausimų, literatūrinio įkvėpimo ir mitologinių tropų derinys, perteiktas nespalvotais vaizdais, skirtas mankštinti tiek žiūrovų, tiek jo kūrėjo smegenis, teigia Kaupoʼas. Ir ekspozicija parodoje, ir knyga papildyta nuostabiu originaliu garso takeliu ir Kaupo bei kitų autorių tekstu. „Dažnai vaizduojamojo meno parodas būtina papildyti rašytine medžiaga, – aiškina jis, – nors dažnai prašydavau žiūrovų iš pradžių žiūrėti vien į nuotrauką ir atsakyti, ką ji jiems reiškia, prieš perimant kitų idėjas, pateiktas žodžiais. Tai gali būti gryniausias būdas reaguoti.“

Naudodamas „Sony Alpha 7R IV“, Kaupoʼas prisipažįsta, kad fotoaparatą naudoja „neįtikėtinai senamadiškai – rankinis fokusavimas, pavieniai kadrai... todėl galiu tik teigiamai atsiliepti apie nuostabią šios technologijos kokybę. Naudojant tokį fotoaparatą, nėra jokių techninių spąstų, kurie kainuotų laiką arba trukdytų fotografuoti norimoje vietoje. Greitai galite pasiekti tai, ko jums reikia“.

„Dėl jo dinaminio diapazono ir vaizdo kokybės, – tęsia jis, – jums nereikia jaudintis dėl papildomo apšvietimo ar didelių ISO verčių. Failų dydis ir nuotraukų aiškumas esant didesnei ISO vertei reiškia, kad fotografams yra labai mažai apribojimų. Kai kurie parodos spaudiniai yra 1,5 m ilgio. Ir jie nufotografuoti naudojant ISO 800, nesijaudinant dėl triukšmo. Žurnalo viršelio dydžio spaudinyje galite be problemų dirbti su 3200. Pusė puslapio – 6400 – nuostabu!“

Kokybe nenusileidžia ir jo naudojami „Alpha“ objektyvai, teigia Kaupoʼas. „Noriu pagirti ir objektyvus, nes kai darai šiuos didelius spaudinius, jie labai reiklūs optikai. Visada buvo daroma daug nuotraukų, bet niekada jos nebuvo tokios kokybės, kokią gali sukurti FE 24–70 mm f/2,8 GM objektyvas.“

Nepriklausomai nuo jo planavimo trukmės ar vykdymo efektyvumo, projektą vis tiek reikia užbaigti, ir tai yra toks pat kūrybinis sprendimas, kaip ir bet kuri kita dalis. „Tai galioja bet kuriam menininkui, muzikantui ar rašytojui. Visada pasakojate istoriją, derinate dalykus, bet jums reikia signalo, kad viskas baigta. Bet kuriame soliniame projekte daug ginčijatės su savimi. Esate prokuroras, kaltinamasis bei teisėjas ir turite nuspręsti, kaip visa tai baigsis. Šiuo atveju pati paskutinė parodos nuotrauka buvo „Išvados angelas“ („Angel of Conclusion“). Ironiška, bet tas per debesis besiskverbiančios saulės šviesos vaizdas buvo vienas mažiausiai suplanuotų iš visų. Tiesiog pasirodė tada, kada reikėjo. Tikra gamtos dovana“.