Kova už miškus

Dokumentikos fotografas Alessandro Grassani stovi giliai Kenijos Mau miške su „Sony Alpha 7R III“ rankose ir ruošiasi įamžinti Babu Maua portretą. Šis 76 metų ogiekų genties atstovas, apsirėdęs tradiciniais rūbais, tolimiausioje ir švenčiausioje miško vietoje atlieka ritualą, skirtą pagerbti miško dvasias. Tikimasi, kad tai bendruomenei atneš gerą lietingąjį sezoną ir gerą derlių. Tai simboliškas gestas, fone vykstant kovai su tikrais iššūkiais.

Portretas skirtas italų NVO kuruojamam kalendoriui „Klimato kaitos didvyriai“. Alessandro ši nuotrauka yra įtaigios istorijos viršūnė. Jis pasakoja, kad per kartu praleistą laiką „Babu Maua man atskleidė, koks svarbus ogiekų bendruomenei šis miškas. Jis yra jų namai, vieta, kur jie gyvena, ir jis suteikia ne tik maistą ir gyvūnus medžioklei: miškas yra ir svarbiausias medicininių augalų šaltinis.

Ogiekų namai-miškas svyruoja ant peilio ašmenų tarp iškirtimo ir ekologiškai tvarios apsaugos. Tai yra ne tik didžiausias kalnų miškas Rytų Afrikoje, bet ir svarbiausias Kenijos vandens rezervuaras: maždaug 130 mln. žmonių priklausomi nuo miško upių vandens. Deja, šiandien miško plotas keturis sykius mažesnis nei anksčiau. Jis negailestingai naikinamas gaminant malkas ir žemės ūkio paskirties žemę tarptautinėms užsienio bendrovėms. Siekdami tam pasipriešinti, NVO „Mani Tese“ ir Milano universitetas remia ogiekų teises ir padeda jiems kovoti prieš miško kirtimą pasitelkiant tvarius projektus bei stengiantis, kad būtų gerbiamos vietinių gyventojų teisės kaip jų protėvių žemių savininkų ir administratorių.

Tris savaites Alessandro ne tik dirbo prie portreto, bet ir ėmėsi užduoties dokumentuoti Mau miško širdyje vykstančią kovą.
– Man pasakoti istoriją fotoaparatu, – aiškina jis, – reiškia atskleisti, kas vyksta, neparodant realybės pernelyg tiesmukai. Tikiu, kad nuotrauka – net dokumentikos srityje – neturi stengtis pernelyg stipriai pamokslauti, nes tada neteks savo asmenybės. Būtina žiūrovą suintriguoti ir pastūmėti, pagilinti prasmę, kad žiūrovas norėtų pamatyti daugiau, norėtų sąveikauti su idėja.
Papildydamas nuotraukas fotografuojamų žmonių pasakojimais ir liudijimais, Alessandro pateikia išsamų ir unikaliai įtikinamą vaizdą.

Prie savo „Sony Alpha 7R III“ fotografas naudojo tik vieną objektyvą: FE 24–70mm f/4 ZA OSS. Tai leido standartizuoti vaizdą ir geriau estetiškai subalansuoti projektą, „bet dar svarbiau tai,“ sako Alessandro, „kad šis objektyvas priverčia būti labai arti fotografuojamų žmonių. Jis priverčia žmogiškiau viską patirti ir bendrauti, todėl tarp fotografo ir fotografuojamojo turi užsimegzti ryšys, kurį galite pastebėti galutinėse nuotraukose.“

Papildomai, „Alpha 7R III“ galimybė „fokusuotis į objektus tokiose ekstremaliose apšvietimo sąlygose, nenaudojant automatinio fokusavimo blykstės, buvo neįkainojama,“ – aiškina fotografas. „O kartu su „Alpha 7R III“ gebėjimu fotografuoti be jokio garso galėjau išlaikyti ir užfiksuoti susidariusią atmosferą, netrikdydamas žmonių, nepratusių būti fotografuojamais. Tokios funkcijos kaip pakreipiamas LCD taip pat padėjo suteikti papildomo gylio ir pakeisti nuotraukų perspektyvą.“

Ištisas savaites be pertraukos dirbdamas atogrąžų sąlygomis Alessandro kliovėsi įspūdingu savo „Alpha 7R III“ sandarumu vandeniui ir ilgaai tarnaujančiomis baterijomis.
– Miško vietovės siekė net daugiau nei 3000 m virš jūros lygio, – prisimena fotografas, – o buvo ir daugybė drėgmės ore, nuolatinės liūtys ir naktys palapinėse, kai nebūdavo galimybės įkrauti baterijų. Kelionėje turėjau vos keturias baterijas, bet kiekviena iš jų man tarnavo nuo vienos iki dviejų dienų, todėl galėjau visą savaitę dirbti be krovimo. Tokia galimybė tokiems projektams kaip šis – neįkainojama.

Stebėdamas ogiekų kovą prieš miško kirtimą ir Kenijos miškų tarnybos pastangas, fotografas neišvengiamai užfiksavo ir nesėkmių. Teko iš už mylių pamatyti dūmus ir liepsnas, o atvykus į miškavietes rasti ne ką daugiau nei išdegusią žemę: kai kurie vaizdai tobulai išreiškia kareivių, kovojančių su nematoma, daug galingesne jėga, ir dažnai pasirodančių per vėlai, nusivylimą.

Tačiau viltis gyva.
– Fotografija visada buvo galingas informuojantis įrankis, – primena Alessandro, – o per visą istoriją dokumentikos fotografai gebėdavo įjausminti situaciją, sukurti spaudimą pasitelkę savo nuotraukas: pirmiausia – visuomenės nuomonei, o tada – politikų klasei, taip skatindami reformas ir pokyčius. Imdamas fotoaparatą į rankas, jaučiu malonumą žinoti, kad tęsiu šią tradiciją ir kovoju už tokius idealus netgi interneto ir socialinių tinklų eroje. Ši kova mane atveda į tokias vietas kaip Mau miškas ir tikiuosi, kad mano nuotraukos gali padėti paskatinti pokyčius.