Julienas pasakoja apie kūrybinį procesą, kaip jis kuria nuotraukų projektus tokius kaip „Sveikinimai iš Marso“ (Greeting from Mars), „Kai užgesta šviesos“ (After Lights Out) ir tarptautinio pripažinimo sulaukęs jo naujausias darbas „Laumžirgių sala“ (L'île Aux Libellules). Šiuo metu jis koncentruojasi beveik vien tik į tokius darbus: fotografuoja, redaguoja, tada pristato projektą internete, o vėliau ir parodose bei knygose.

Žinoma, taip buvo ne visada. Jis pasakoja: „Pradėjau kaip ir daugelis kitų, fotografuodamas įvykius, draugus ir šeimą. Tačiau greitai supratau, kad noriu išreikšti kai ką daugiau, papasakoti istoriją, ne tik fiksuoti įvykius.“

2011 m. jis ėmėsi kurti projektus naudodamas „Sony α99“ ir niekada dėl to nesigailėjo.

Julieno naujausias projektas „Laumžirgių sala“ fotografuotas Japonijoje, jam užbaigti prireikė dvejų metų ir keturių kelionių. Projekto koncepcija susiformavo atsitiktinai jam keliaujant po šalį, kai jis pastebėjo, „kad pastatų yra beveik tik salų pakraščiuose. Salos viduryje yra tarsi negyvoji zona. Čia gyvena mažai žmonių, bet yra daug pastatų, kuriuos jau pasiėmė gamta. Tai tikrai priverčia susimąstyti apie žmogaus ir gamtos santykį, kaip jis keičiasi.“

Projekte „Laumžirgių sala“ (Island of Dragonflies) apleistos pramoninės veiklos pėdsakai ir kiti civilizacijos ženklai, kuriuos lėtai naikina gamta, sukuria tamsų, distopinį mokslinės fantastikos pasakojimą. Tačiau kaip ir visi geri pasakotojai, jis dažnai sujungia nesugretinamus dalykus į darnią visumą.

Pavyzdžiui, nuotraukos darytos ne toje pačioje vietoje ir net ne tuo pačiu metų laiku, bet viskas puikiai dera tarpusavyje.

Taigi, kaip Julieno naudojama „Sony“ alfa serijos įranga padeda to pasiekti? Jis perėjo nuo α99 prie α7R serijos. Tačiau Julienas ne iš tų fotografų, kurie pradėtų vardyti jam svarbiausias technologijas. Jo, kaip vaizduojamojo meno kūrėjo, požiūris kitoks. Dažnai jam svarbu tai, ko fotoaparatas nedaro.

Jis paaiškina: „Aš, kaip menininkas, manau, kad tu turi pamiršti fotoaparatą… Reikia tiesiog dirbti ir negalvoti apie fotoaparatą. Tačiau noriu pabrėžti vieną dalyką: taip dirbti galiu tik naudodamas tam tikrus fotoaparatus.“ Jis tęsia: „α7R serijos fotoaparatas greitai reaguoja ir veikia intuityviai, todėl lengva susikoncentruoti į darbą, o ne naudojamą įrankį. Jis toks lengvas, kad dirbdamas visai apie jį pamirštu, ir labai jautrus, todėl esu bet kurią sekundės dalį pasiruošęs užfiksuoti kadrą.“

Kalbant apie Julieno darbą, jis niekada nežino, kur ras įkvėpimo savo kadrams. Jis nuolat keliauja, ieškodamas tobulos scenos.

„Fotoaparatas visada po ranka, kad spėčiau pagauti vos kelias sekundes trunkančias akimirkas, todėl reakcijos laikas yra nepaprastai svarbus.“ Dėl tų pačių priežasčių jis fotografuoja naudodamas spartaus priartinimo funkciją, dažnai 70–200 mm f/2,8 „G Master“ pritvirtina prie vieno fotoaparato, o 24–70 mm f/2,8 „G Master“ prie kito, todėl jis būna „pasiruošęs praktiškai viskam“.

Julienas taip pat pasikliauja didžiule raiška ir aukščiausia vaizdo kokybe, kurią užtikrina α7R serijos fotoaparatas – tai nepaprastai svarbu, nes išspausdintas nuotraukas jis demonstruoja parodose.

Grįžkime prie kūrybinio proceso, suplanuotų ir neplanuotų kelionių. Julienas gali užtrukti kelis mėnesius ir netgi metus, kol koncepcija pavirsta baigtu projektu, nes jo kūrybinis kelias pilnas netikėtumų ir neplanuotų pokyčių, sunkaus darbo ir atsidavimo.

„Fotografuodamas ieškai tinkamų scenų, kurios papasakotų tavo istoriją, – aiškina jis, – tada laukia redagavimo procesas, kuris gali būti skausmingas, nes iš 50 ar 60 nuotraukų lieka tik 20. Turi pasilikti tik pačias stipriausias, kurios tęsia istoriją. Tačiau kažkuriuo momentu reikia atsitraukti ir pažiūrėti, kas tinka, o kas ne.“

Jis tęsia: „Jei to reikia tavo istorijai, gali tekti kai ką pakeisti ar pradėti kažką iš naujo. Tarsi būtum panėręs į jūrą: kai esi po vandeniu, proceso viduryje, tu nematai visumos, todėl reikia išnirti ir įkvėpti oro, apsižvalgyti ir tada nerti vėl.“