Žvelgiant iš aukštai virš Rytų Grenlandijos, Skorsbio įlanka išsiskleidžia tarytum vandens medis, nuo pakrantės į sausumą besidriekiantis šimtus kilometrų. Vietomis jo ledinės gelmės siekia daugiau nei 1 000 m, o krantai stačiai kyla į svaiginančias kalnų viršūnes.

„Žvelgiant iš aukštai viskas gali atrodyti visiškai ramu, tačiau čia Grenlandija, tad realybė dažnai būna kitokia, – sako daugybę kartų šiais vingiuotais vandens keliais plaukiojęs Tobiasas Häggas. – Čia retai žinai, ko tikėtis. Tai tikra laukinė gamta. Orai gali pasikeisti per kelias minutes: iškrenta didžiuliai kiekiai sniego arba visas fjordas panyra į rūką, o netrukus viskas vėl išsisklaido.“

Pastaruosius ketverius metus Tobiasas keliauja po šiuos fjordus ir gėrisi jų stebuklais nuo senos medinės škunos „Opal“ denio. Pasak jo, per kiekvieną aštuonių dienų nuotykį jis pamato daugybę įvairių vaizdų. „Šių kelionių neįmanoma pamiršti. Tyrinėjame vieną didžiausių ir giliausių fjordų sistemų pasaulyje – vietą, kurioje viskas nuolat juda.“ „Visas peizažas pasikeičia per valandą, – tęsia jis. – Dėl šviesos ir oro sąlygų tas pats vaizdas per kelias minutes gali pasikeisti neatpažįstamai, ledkalniai sukasi ir skyla sudarydami naujas kompozicijas, maršrutai atsiveria arba tampa neįveikiami. Per praėjusią kelionę nebuvome tikri, ar dar galėsime įplaukti į tą pačią sistemą, todėl plaukėme priešinga kryptimi ir tai atvėrė visokiausių naujų vaizdų.“

Nors fotografavimas nuo laivo denio gali atrodyti lyg suvaržymas, Tobiasas teigia, kad tai suteikia daugybę galimybių, be to, dažnai vykstama ir į krantą. „Būdamas fotografas nuolat stovi ant denio ieškodamas progų kadrui, tačiau kelionė ilga, tad laikas nėra problema; pamatęs ką nors tolumoje žinai, kad netrukus ten būsi. Arba gali paprašyti kapitono plaukti norimos kompozicijos link.“ „Pavyzdžiui, – tęsia jis, – šįkart mano tikslas buvo priartėti prie kai kurių fjordo apylinkėse stūksančių raudonų kalnų, kur susidaro nuostabus kontrastas tarp šiltų uolienos atspalvių ir ledo bei vandens mėlynumo.“ Kaip keičiasi orai ir nuolat kinta nuostabūs vaizdai, taip, pasak Tobiaso, keitėsi ir jo požiūris į įlankos fotografavimą. „Pastebėjau, kad per kiekvieną kelionę susitelkiu į vis kitą aspektą, – aiškina jis. – Matau naujus dalykus ir reaguoju į naujas situacijas. Pirmaisiais metais labiausiai rūpėjo įamžinti škuną peizaže ir apskritai fotografuoti kelionę gyvensenos fotografijos stiliumi, taip pat pro šalį slenkančią gamtą.“

„Antraisiais metais daugiau dėmesio skyriau abstraktiems elementams, pavyzdžiui, ledynų tekstūroms ir atspindžiams vandenyje, – pasakoja jis. – Stengiuosi būti atviras idėjoms ir per daug neplanuoti, tiesiog stebėti, kas mane įkvepia.“ Kadangi ant denio pasitaiko tiek daug galimybių, nenuostabu, kad naujausiai kelionei Tobiasas pasirinko du naujausius „Sony“ serijos „G Master“ kintamojo židinio nuotolio objektyvus. „Tokie objektyvai kaip FE 24–70 mm f/2,8 GM II ir FE 70–200 mm f/2,8 GM OSS II leidžia priartinti šiuos nuostabius peizažus ir išties išryškinti detales, – atskleidžia jis. – Abu objektyvai neįtikėtinai maži, lengvi ir tikslūs. Jie atveria naujų galimybių, ypač kai galimybės judėti yra ribotos.“

„FE 70–200 mm f/2,8 GM OSS II židinio nuotolio diapazono anksčiau naudojau nedaug, pirmenybę teikdavau „Sony“ 100–400 mm modeliui, – tęsia jis, – tačiau dėl didesnės diafragmos ir optinio vaizdo stabilizavimo derinio tai puikus pasirinkimas tokiose situacijose, kai fotoaparato drebėjimas akivaizdžiai kelia problemų.“ Kartu su šiais aukščiausios klasės kintamojo židinio nuotolio objektyvais Tobiasas pasirinko fotoaparatą „Alpha 7R IV“. „Naudojau jį visame Skorsbio įlankos projekte, – aiškina jis. – R serija išties yra geriausias pasirinkimas norint išgauti neįtikėtinas detales sudėtingomis sąlygomis. Žinoma, 61 MP raiška užtikrina puikų ryškumą, tačiau fotoaparato korpuse integruota vaizdo stabilizavimo sistema „SteadyShot Inside“ garantuoja, kad kiekvienas pikselis būtų ryškus ir aiškus fotografuojant laikant rankose ar esant judančioje transporto priemonėje.“

„Be to, fotoaparatas neabejotinai pakankamai tvirtas, kad atlaikytų šią atšiaurią aplinką, – tęsia jis. – Jis tinka visoms mano norimoms nuotraukoms – nuo peizažų iki laukinės gamtos, kelionių reportažų ir visko tarp jų, tad tas aštuonias savaites galiu juo visiškai pasikliauti.“ „Nors po Skorsbio įlanką keliavau daugybę kartų, neatrastų vaizdų čia užtektų visam gyvenimui, – baigia jis. – Noriu patirti šį kraštą ekstremaliausiomis sąlygomis, pamatyti tikrąjį giliausios žiemos šaltį. Ir toliau fiksuoti ledynų atsitraukimą dėl klimato kaitos. Nors pokyčiai yra neatsiejama patirties dalis, savo fotoaparato ir objektyvų kol kas keisti neketinu.“