2021 m., kai dėl COVID-19 pandemijos pasaulį vis dar varžė karantinas, dokumentinių fotografijų kūrėjas Andrea Frazzetta, su sūnumi vaikštinėdamas po parką, pastebėjo keistą dalyką. „Pirmuosius kelis kartus parkas mano vaiką baugino, – pripažino menininkas. – Aplinka atrodė svetima ir kelianti nerimą. O aš supratau, kad iki tol jis daugiausia gyveno „dėžutėje“. Ir nors mano patirtis buvo visiškai kitokia, jaučiau panašų poreikį atsikratyti traumos ir praradimų, kuriuos patyrėme tais metais.“

Andrea, būdamas tėvas, suprato, kad turi kažką daryti. Jam reikėjo padėti sūnui užmegzti ryšį su gamta, o galbūt ir pačiam atrasti buvimo gamtoje džiaugsmą. Laimė, netrukus atsivėrė abi šios galimybės, be to, Andrea savo kaip fotografo įgūdžius galėjo panaudoti kažkam džiaugsmingam. „Visos ugdymo įstaigos tebebuvo uždarytos, tad pradėjome galvoti apie kitokį kelią, – pasakojo Andrea. – Taip atradome „natūralų ugdymą“ – darželius, kurie skatina vaikus mokytis ne klasėse, o lauke. Mano sūnus pradėjo lankyti vieną tokį darželį, įsikūrusį kaimo vietovėje netoli Milano, o aš iš karto juo susižavėjau. Susižavėjau tuo, kaip vaikai leidžia laiką gamtoje, kokių įspūdžių patiria ir koks yra vaizdinis viso to poveikis.“

Taigi praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai Andrea teko fotografuoti išsekusius gydytojus ir slaugytojus Bergamo ligoninės COVID-19 palatoje, fotografas fiziškai ir emociškai persikėlė į visiškai kitą vietą. Ir nors dabar temos buvo visiškai kitos, nei jis buvo įpratęs, noras papasakoti istoriją išliko, kaip ir įgūdžiai tai padaryti.

„Man, fotografui dokumentininkui, tokie lauko darželiai atrodė puiki galimybė, – aiškino Andrea. – Be to, pamaniau, kad jei galėčiau juos populiarinti savo nuotraukomis, tai būtų naudinga daugybei vaikų. Dar prieš COVID-19 pandemiją mes visi per daug laiko praleisdavome „dėžutėse“ – nesvarbu, ar tai buvo namai, klasės ar biurai.“

Taigi, pradėjęs nuo savo sūnaus lauko darželio Milane, kitus tris mėnesius Andrea fotografavo šešis skirtingus „natūralius darželius“, kiekviename iš jų praleisdamas nuo savaitės iki dešimties dienų. „Tokios vietos išsibarsčiusios visoje Italijoje, – pasakojo fotografas. – Vienos jų įsikūrusios kaimuose už miestų, kitos – kalnuose arba pajūryje. Buvo nuostabu jas pamatyti.“

Andrea taip pat pasakojo, kad, norint gerai atskleisti šias vietas, reikėjo derinti fotografavimo lauke meistriškumą, technines „Alpha“ fotoaparatų savybes ir, svarbiausia, laiką. „Paprastai, kai dirbu žurnalams ar laikraščiams, užduotis būna trumpa, – tęsė jis, – tačiau šiam projektui gavau dotaciją iš Nacionalinės geografijos draugijos, kuri padeda fotografams dirbti savo bendruomenėse. Turėdamas daugiau laiko galėjau geriau pasinerti į kiekvienos vietovės atmosferą, ir tai netgi pakeitė mano sukurtų nuotraukų stilių.“

Andrea „Sony Alpha 7R III“ ir 7R IV fotoaparatai jam pasitarnavo skirtingais būdais. „Kaip ir įprastame darbe, naudojau du korpusus, kad nereikėtų keisti objektyvų, – pasakojo fotografas, – ir man labai padėjo tai, kad šie korpusai yra maži ir lengvi. Be to, daugumą nuotraukų dariau naudodamasis ekranu ir jį atlenkdamas, kad galėčiau fotografuoti juosmens lygyje arba žemiau. Tai padėjo man nusileisti iki vaikų akių lygio ir buvo ne taip akivaizdu, kad fotografuoju. Kai pakeliate fotoaparatą prie akių, žmonės, įskaitant vaikus, reaguoja kitaip.“

O tylus fotoaparatų „Alpha 7R“ veikimas buvo ne mažiau svarbus, kaip ir fokusavimo greitis. „Tylusis užraktas iš esmės keičia dokumentininko darbą, – aiškino jis, – nes tai dar vienas būdas dirbti visiškai laisvai ir geriau įamžinti tiesą. Be to, fotoaparatas turi išskirtinę automatinio fokusavimo funkciją. Taip, turėjau daugiau laiko nei įprastai, bet tai nereiškė, kad galiu praleisti greitai prabėgančias akimirkas. Net naudojant sparčiuosius FE 50mm f/1.4 ZA objektyvus, sufokusuoti vaizdą visada pavykdavo per sekundės dalį.“

„Nuostabiausia, kad, kelias savaites praleidus stebint vaikus gamtoje, ima atrodyti, kad jie daug labiau susikaupę nei klasėje, – apibendrino Andrea. – Nors tai, rodos, prieštarauja sveikam protui, jie ramesni. Taigi iš tiesų turime apgalvoti, kaip ugdome vaikus. Akivaizdu, kad yra geresnis būdas.“

Be to, pokyčius jis pastebėjo ir savyje. „Kadangi fotografuodamas nebe taip skubėjau, galėjau geriau apmąstyti – atrodo, kad tai atsispindi ir nuotraukose. Jos skiriasi nuo mano įprastų darbų – įamžinti vaizdai daug ramesni ir subtilesni, o tai, manau, geriau atspindi natūralią aplinką.“

„Manau, kad COVID-19 pandemijos metu daugelis iš mūsų galvojo apie savo gyvenimo pokyčius, – baigdamas svarstė fotografas. – Bet kiek iš mūsų sugebėjo juos įgyvendinti? Šis projektas suteikė man puikią galimybę suartėti su gamta. Dėl to jaučiausi laimingas. Džiaugiausi, kad esu gyvas, kad galiu stebėti, kaip vaikai pažįsta gamtos pasaulį, ir kad vėl galiu fotografuoti.“