Man dviračių sportas yra viena spalvingiausių sporto šakų, kurias galima fotografuoti. Kaip tik dėl to jis man ir patinka. Fotografuojant dviratininkus galima išbandyti daugybę įvairių fotografijos žanrų: kol dviratininkai suka ratus prieš varžybas, galima komponuoti portretus ir veiksmą aplinkos fone, o joms baigiantis – natūralius judesius, energiją ir emocijas.
Emocija – vienas svarbiausių geros nuotraukos komponentų. Galite fotografuoti įvairiais stiliais, tačiau geriausioms nuotraukoms būtini trys dalykai. Pirmiausia, vietos pojūtis. Tai reiškia, kad kadras komponuojamas žymaus monumento ar orientyro fone. Antra, nuotraukoje turi matytis svarbiausi atletai, pavyzdžiui, geltonais marškinėliais vilkintis dviratininkas arba potencialus varžybų laimėtojas. Galiausiai reikia užfiksuoti emociją arba pastangas – prakaito lašus ant veido ar marškinėlius, kurie suplyšo dviratininkui nugriuvus.
Jei norite užfiksuoti įvairių žanrų nuotraukų, jums reikės iš anksto pasirūpinti tinkamais objektyvais. Laimė, mano „Sony Alpha“ objektyvai gana maži, todėl galiu pasiimti didžiąją dalį įrangos. Dažniausiai naudoju du „Sony Alpha 9“ korpusus: vieną su 100–400 mm objektyvu, o kitą – su 85 mm objektyvu su 1.4 dydžio diafragma (jį naudoju prieš varžybas) ir 16–35 mm objektyvu, kurį naudoju per varžybas ir joms baigiantis. Jie man suteikia daug laisvės komponuojant kadrą. Pasibaigus varžyboms galiu pereiti prie 50 mm objektyvo su 1.8 dydžio diafragma, kad užfiksuočiau intymesnių akimirkų, tačiau visa minėta įranga yra mano krepšyje, kada beprireiktų.
Nors 16–35 mm objektyvas dažniausiai ne visada siejamas su sporto fotografija, jis gali būti itin naudingas per varžybas. Naudodamas šį objektyvą, galiu kūrybiškai komponuoti kadrą – pavyzdžiui, fotografuodamas pro kavinės langus arba automobilio salone, kad išgaučiau kitokį vaizdą. Tuo tarpu naudodamasis „Alpha 9“ atlenkiamu ekranu galiu fotografuoti iš aukštai arba iš žemai, pakilti virš minios ištiestos rankos atstumu, stovėti ant automobilių arba kuo labiau priartėti prie žemės, kad padaryčiau įspūdingų dviratininkų nuotraukų. Be to, galiu švelniai sulieti foną, suteikti nuotraukai gylio ir vesti žvilgsnį veiksmo link.
„Alpha 9“ AF sistema be galo pažangi, tačiau kartu ir puikiai prisitaikanti, todėl ji idealiai tinka dviračių sportui. Fotografuodamas veiksmą, visada naudoju nuolatinio AF režimą – AF sritimi pasirenku lankstųjį tašką. Naudoju valdymo rankeną, kad jis būtų centre arba šiek tiek pakreiptas, jei norėčiau, kad dviratininkai atsidurtų vienoje arba kitoje kadro pusėje, o paskui pajudinu fotoaparatą, kad fokusuojamas dviratininkas liktų kadre. Manau, kad tai geriausias būdas, ypač kai į mano pusę dideliu greičiu artėja grupė besivaržančių dviratininkų. Jei lenktynėms baigiantis norėsiu fiksuoti portretus arba intymesnius kadrus, įjungsiu akių sekimo režimą.
Fotografuodamas dviratininkus ekspozicijai taikau tris pagrindinius principus. Pirmas – sustabdyti subjektą. Norėdamas to pasiekti, visada fotografuoju nustatęs diafragmos pirmenybę. Kadro šviesumas kinta sekant paskui dviratininkus, todėl toks nustatymas užtikrina geresnę ekspoziciją nei nustatant rankomis. Susitvarkęs su diafragma, nustatau automatinį ISO režimą ir apriboju užrakto greitį iki 1/1000 sek. Paskui tiesiog sukinėju ekspozicijos kompensavimo ratuką – prireikus pašviesinu arba patamsinu vaizdą, priklausomai nuo apšvietimo sąlygų. Neveidrodinių „Sony“ fotoaparatai patrauklūs tuo, kad elektroniniame vaizdo ieškiklyje galiu tiesiogiai matyti, kaip mano nustatymai veikia ekspoziciją.
Kai veiksmas ne toks intensyvus, fotografuodamas renkuosi rankinius nustatymus ir tyčia nustatau vidutinį užrakto greitį, pavyzdžiui, 1/60 sek. Tarkime, jei esu parduotuvėje, komponuodamas dviratininko tarpduryje kadrą, ryškiai sufokusuosiu interjerą ir žmonių minią, tačiau įėjus pro duris, judesiai šiek tiek susilies, todėl kadras atrodys gyviau. Jei tokiose situacijose minia būtų pernelyg ryški, ji per daug maišytųsi su nejudančiais scenos objektais.
Pagaliau dar yra sukamieji kadrai, kurie komponuojami derinant lėtą užrakto greitį su fotoaparato judėjimu, kad dviratininkas liktų ryškus, o fonas būtų sulietas. Fotografuoti dviratininkus sukant fotoaparatą sudėtinga, nes jie taikiklyje atsiduria vos 1/10 sekundės dalį, todėl lieka daug erdvės klaidoms. Juda ne tik fotoaparatas, bet aukštyn žemyn kilnojasi ir dviratininko kūnas. Fotografuojant nepertraukiamai yra daugiau galimybių užfiksuoti puikią nuotrauką. Laikau tai laimėjimu, net jei akiniai, šalmas ar veidas lieka ryškūs.
