Sporto čempionas

Bob Martin yra daugybę apdovanojimų pelnęs sporto fotografas, kuris specializuojasi fotografuodamas sporto renginius ir veiksmą užsakovams iš reklamos agentūrų, įmonių ir redakcijų.

Per trisdešimt metų trunkančią karjerą Bob fotografavo visuose svarbiausiuose sporto renginiuose – nuo paskutinių penkiolikos vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių iki dramblių polo ir žirgų lenktynių ant ledo. Nuo 1982 m. jis fotografuoja Vimbldono teniso turnyre ir dirbdamas apkeliavo atokiausias pasaulio vietas. Jo nuotraukos buvo skelbtos įvairiuose leidiniuose, įskaitant „Sports Illustrated“, „Time“, „Newsweek“, „Life Magazine“, „Stern“, „Paris Match“, „Bunte“, „L'Équipe“, „Sunday Times“ ir „New York Times“. Ir tai tik maža dalis. Jo darbai buvo įvertinti 60 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. Jis tris kartus laimėjo visų trokštamą „British Sports Photographer of the Year“ apdovanojimą. 2015 m. jis išleido apdovanojimų pelniusią knygą „1/1000th: The Sports Photography of Bob Martin“ – tai nuostabi retrospektyva, apimanti trisdešimt metų fotografavimo beveik kiekviename svarbiame sporto renginyje. Neseniai susitikome su Bob, kad padiskutuotume apie fotografiją ir apie tai, kodėl jis perėjo nuo DSLR prie neveidrodinio „Sony“ fotoaparato.

Kas paskatino jus tapti profesionaliu sporto fotografu?

Visada buvau sporto gerbėjas, nors ir neketinau tapti sporto fotografu. Svajojau būti paprastas fotografas, o mokykloje mane be galo sužavėjo kambarys, kuriame ryškinamos nuotraukos. Studijuodamas nuolat fotografuodavau ir pamažu pradėjau dirbti fotožurnalistu. Man patiko keliauti, o išvysti savo nuotraukas laikraščiuose po keleto dienų buvo jaudinanti patirtis. Vėliau pradėjau gauti darbo pasiūlymų iš nuotraukų agentūrų, susijusių su sportu. Tokia buvo mano kelio pradžia.

Ką darote, kad jūsų nuotraukos atrodytų naujai ir įdomiai?

Geras mano draugas iš JAV Walter Iooss, bene žinomiausias visų laikų sporto fotografas, prieš daugelį metų man tarė: „Turi nuolatos atsinaujinti, kitaip tapsi dinozauru“. Niekada šių žodžių nepamiršau, jie aktualūs ir šiandien. Kaip laikraščių ir spausdintų vaizdų mėgėjas pasakysiu siaubingą dalyką – laikraščiai ir žurnalai yra nykstanti rūšis, o fotografai, kurie vis dar yra prisirišę prie nekintančių idealų, yra dinozaurai. Nenoriu, kad mano nuotraukos suprastėtų – noriu tobulėti kiek įmanoma labiau, ir vienintelis būdas, kad jos atrodytų naujai, yra daryti tai, kas neįprasta. Štai kodėl dabar daug dirbu su valstybinėmis valdymo institucijomis ir federacijomis. Jos vis dar noriai skiria lėšų kokybiškoms nuotraukoms, o aš stengiuosi joms pasiūlyti kažką kitokio nei tai, ką esame įpratę matyti.

Ar tai, kad dirbate su valstybinėmis institucijomis ir federacijomis, reiškia, kad negalite fotografuoti taip dažnai, kaip norėtumėte?

Fotografuoju rečiau nei anksčiau, ypač dabar, kai esu vyresnis, bet aš vis dar fotografuoju daugybėje didelių renginių, tokių kaip olimpinės žaidynės ir Vimbldono čempionatas. Tebedalyvauju mažesniuose renginiuose, bet, užuot fotografavęs, prisidedu prie jų rengimo, tai yra, organizuoju fotografų komandas. Jei atvirai, jau praėjo tie laikai, kai sėdėdavau už vartų lietingą sekmadienio popietę. Jūs taip pat dirbate Tarptautinio olimpinio komiteto konsultantu. Ką tai reiškia? Mano darbas gali būti ir labai paprastas – siūlyti kaip geriausia organizuoti fotografus, ir kur kas smulkmeniškesnis – patarti dėl logotipų dydžio arba jų padėties, kad galutinėse nuotraukose jie matytųsi kuo geriau. Rio de Žaneiro olimpiadoje padėjau išrinkti įvairių vietų spalvas. Pavyzdžiui, plaukimo varžybose iš pradžių norėta naudoti žalios spalvos schemą, kol nepaaiškinau, kad žalia spalva ne itin gražiai atsispindėtų mėlyname vandenyje!

Ar manote, kad fotoaparatuose naudojamos technologijos pakeitė jūsų požiūrį į sporto fotografiją?

Be abejo. Pirmą kartą pasirodžius automatiniam fokusavimui, buvo kalbama, kad fotografija mirs, nes kiekvienas galės užfiksuoti ryškius vaizdus, bet man tai buvo puikus dalykas, nes mano regėjimas gana prastas. Fotoaparatai dabar taip gerai fotografuoja, kad sporto renginių nuotraukos tapo dar geresnės. Vietoj to, kad nerimaučiau dėl to, ar kadras sufokusuotas, ar ne, dabar galiu daugiau dėmesio skirti kompozicijai, fonui ir apšvietimui. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nors šiuolaikiniai fotoaparatai gali daug, reikia suprasti pagrindinius fotografijos principus ir žinoti, kada kokias funkcijas geriausia naudoti. Neturiu sentimentų naudojamam komplektui – fotoaparatas man patinka, jei jis man tinka kaip įrankis.

Kas paskatino atkreipti dėmesį į „Sony Alpha“ fotoaparatus?

Jei atvirai, pirmiausia mane patraukė tylus fotografavimas. Ši funkcija mane sudomino, nes naudodamas ją galėjau fotografuoti situacijas, kurių negalėjau anksčiau – pavyzdžiui, golfo žaidimą, kai kamuoliukas varomas prie 18-tos duobutės ir reikia būti ypač tyliam. Pirmasis fotoaparatas, kurį išbandžiau, buvo „α7R II“, ir juo galėjau užfiksuoti tai, ko anksčiau nepavykdavo. Prisipažįstu, nesidžiaugiau dėl galimybės naudoti EVI, nes buvau įpratęs prie DSLR vaizdo ieškiklio, bet dabar be EVI neišsiversčiau. Mano darbo eigą labai paveikė tai, kad galiu peržiūrėti ekspoziciją dar neatleidęs užrakto mygtuko. Dabar dažniausiai naudoju „α9“ – šis fotoaparatas puikiai atitinka mano darbo stilių. Kaip minėjau, į savo fotoaparatus žvelgiu kaip į įrankius, ir taip jau nutiko, kad „α9“ yra būtent toks įrankis, kuris man labai tinka.