Esu Kristīne Zāle, save apibūdinčiau kaip makrofotografę, siekiančią parodyti įprastus gamtos elementus naujai – iš arčiau ir ryškiau. Savo darbais stengiuosi atskleisti smulkias detales, pro kurias dauguma kasdien praeina jų nepastebėdami. Švelnios nukritusio lapo tekstūros, patys menkiausi vabzdžio judesiai, saulės apšviesto žiedlapio spindesys ar po grybo kepurėle slypinčios formos – iš arti visa tai gali tapti nepaprasta.

Šiltuoju metų laiku dažniausiai fotografuoju gėles ir vabzdžius, tačiau atėjus rudeniui objektai pasikeičia. Pasaulis nurimsta. Spalvos išblunka, šviesa tampa švelnesnė, o likusios detalės – subtilesnės, tad jas dažnai sunkiau rasti. Tai metų laikas, skatinantis fotografuoti lėčiau ir labiau apgalvotai. Šį rudenį užsibrėžiau tikslą fotoaparatu užfiksuoti šį ramybės laikotarpį tarp šiltųjų ir vėsiųjų mėnesių. Kaip fotografė, daugiausia laiko praleidau vietos botanikos sode.

Botanikos sodas tapo mano mėgstamiausia vieta tyrinėti visus metus, o vėlyvą rudenį jis pasikeičia neatpažįstamai, palyginti su ankstesniais metų laikais. Daugelis ryškių spalvų jau išblukusios, takeliai nukloti švelniai rudais ir geltonais sluoksniais, o dienoms trumpėjant oras vėsta ir drėgsta. Net ir žiedams nuvytus, sode gausu ramų grožį kuriančių detalių. Po ąžuolais išsibarsčiusios gilės, ant nukritusių lapų tviskantys lietaus lašai, liaunais spygliais aplipusios maumedžių šakos, susisukę lapai, formuojantys miniatiūrinius peizažus, ir tarp lapų vos pastebimai dygstantys mažyčiai grybai – dėl šių objektų verta stabtelėti. Dėl šiam metų laikui būdingos tylos kiekvienas mažas atradimas atrodo prasmingesnis. Daugelis dienų buvo lietingos, o pasivaikščiojimų pabaigoje dažnai sušaldavau rankas, tačiau ši švelni atmosfera kiekvienai akimirkai suteikė ypatingo žavesio.

Turėjau progą patyrinėti šias akimirkas naudodama „Sony FE 100mm f/2.8 Macro GM OSS“. Kadangi daugelį metų naudojau „Sony“ 90 mm makroobjektyvą, buvo smalsu pamatyti, kaip šis naujasis objektyvas pakeis mano požiūrį į šį metų laiką. Ruduo gali būti sudėtingas makrofotografijai, nes natūralaus apšvietimo nedaug, o objektai maži ir lengvai praleidžiami pro akis. Vis dėlto tai puiki proga atidžiau patyrinėti pasaulį po kojomis, dažnai dovanojanti nepaprastų akimirkų. Vieną tokių akimirkų patyriau baigdama ilgą pasivaikščiojimą su vyru. Ketindami išeiti iš sodo, fotografavome po paskutiniais ąžuolais, kurie dar nebuvo numetę lapų. Maniau, kad tą dieną jau užfiksavau viską, ką galėjau rasti, bet tada tarp nukritusių lapų sluoksnių pastebėjau nedidelį lopinėlį grybų. Seniai norėjau nufotografuoti tokį vaizdą, todėl pritūpiau ir pradėjau komponuoti kadrus. Tada įvyko kai kas netikėto. Visą dieną dangų temdę debesys staiga prasisklaidė ir pasirodė saulė. Šilta auksinė šviesa prasiskverbė pro debesis ir apgaubė grybus švelniu spindesiu. Atrodė, tarsi gamta man būtų padovanojusi šias paskutines dienos minutes su tobula šviesa. Nors pirštai šalo, pamiršusi šaltį susitelkiau į šios trumpos akimirkos fiksavimą prieš nusileidžiant saulei. Tai tapo vienu mėgstamiausių šio sezono vaizdų.

Per tą patį pasivaikščiojimą radau ir patį mažiausią grybą, kokį tik esu fotografavusi. Jis buvo tikrai miniatiūrinis, mažesnis už mano nykščio nagą ir beveik nematomas tarp lapų. Kartu su objektyvu naudojau 1,4 k. telekonverterį, leidusį pakankamai priartėti, kad užfiksuočiau kiekvieną detalę. Be telekonverterio nebūčiau galėjusi jo nufotografuoti taip efektyviai. Netgi pridėjau pirštą šalia, kad matytųsi mastelis, ir padariau dar vieną nuotrauką, nes kas nors, pamatęs nuotrauką be konteksto, niekada neatspėtų, koks mažytis jis iš tikrųjų buvo. Žvelgdama pro objektyvą prisiminiau, kodėl makrofotografija man atrodo tokia magiška. Tai, kas iš pradžių atrodo nereikšminga ar net nepastebima, žiūrint iš arti tampa nuostabiu tekstūrų ir formų pasauliu.

Pirmą kartą paėmusi į rankas „FE 100mm f/2.8 Macro GM OSS“, iškart atkreipiau dėmesį į tai, koks jis lengvas. Tikėjausi sunkesnio objektyvo, ypač atsižvelgiant į tai, kad juo galima pasiekti didesnį nei 1:1 didinimo koeficientą (iki 1,4:1) be prijungto telekonverterio. Tačiau jis svėrė beveik tiek pat, kiek mano 90 mm makroobjektyvas. Guminis fokusavimo žiedas – mažas, bet malonus patobulinimas, dėl kurio objektyvą patogiau naudoti šaltu oru. Įvertinau pažįstamą atitraukiamąjį mechanizmą, skirtą perjungti į rankinį fokusavimą, o du programuojami mygtukai iškart pravertė, nes galėjau juos lengvai pasiekti, kad ir iš kokios padėties būčiau fotografavusi. Kalbant apie vaizdo kokybę, objektyvas užtikrino aiškumą ir detalumą, kurio tikėjausi. Ryškumas buvo puikus net žiūrint su 100 proc. priartinimu. Labiausiai mane sužavėjo tai, kad vaizdai išliko nuosekliai ryškūs net esant sudėtingam apšvietimui ar didesniam didinimui. Vienas iš pavyzdžių – iš 45 kadrų sujungtas mažos gilės kepurėlės vaizdas. Naudojant 2 k. telekonverterį, gilės kepurėlė užpildė visą kadrą beveik mažiausiu fokusavimo atstumu. Sujungus vaizdus, galutinis rezultatas priminė miniatiūrinį peizažą, matomą skruzdės akimis. Smulkūs grioveliai ir tekstūros atsiskleidė taip, kaip dar niekada nebuvau užfiksavusi. Buvo žavu matyti, kaip toks paprastas objektas virsta kažkuo tokiu detaliu ir sudėtingu.

Automatinis fokusavimas veikė greičiau nei tikėjausi iš makroobjektyvo. Lygindama 100 mm objektyvą su savo senesniu 90 mm objektyvu, pastebėjau, kad naujasis fokusuoja greičiau, ypač nenaudojant fokusavimo ribotuvo. Sekimo funkcija taip pat veikė sklandžiai, tačiau labiausiai fotografavimo patirtį pakeitė nuolatinio tiesioginio rankinio fokusavimo (DMF) parinktis. Galimybė bet kurią akimirką pasukti fokusavimo žiedą, net ir nepaspaudus užrakto mygtuko iki pusės, suteikė daugiau galimybių valdyti galutinį vaizdą. Didelį įspūdį paliko tai, kad naudodama automatinio fokusavimo objektų sekimo funkciją galėjau švelniai nukreipti fokusavimą į šiek tiek arčiau ar toliau esantį objektą, ir fotoaparatas toliau sekė naująjį objektą. To negali atlikti joks kitas mano turimas objektyvas, todėl fotografuoti smulkius objektus tarp lapų tapo daug paprasčiau.

Telekonverteriai suteikė dar daugiau galimybių. Naudodama 1,4 k. telekonverterį fotografavau grybus, smulkius maumedžio spyglius, tarp rudeninių lapų nardantį vorą ir ant nukritusio lapo tviskančius lietaus lašus. Kiekvienas objektas atrodė didesnis ir detalesnis, vaizdo nereikėjo apkirpti daug. 2 k. telekonverteris leido fotografuoti iš itin arti, pavyzdžiui, minėtą gilės kepurėlę sujungiant kadrus. Jį naudojau ir kitoms gilės detalėms fiksuoti, pasitelkdama didelio didinimo funkciją. Padėjusi fotoaparatą ant žemės galėjau išlaikyti stabilumą fotografuodama f/5.6 diafragma – plačiausia, kokią galima naudoti su 2 k. telekonverteriu. Rezultatai buvo ryškūs ir kupini tekstūrų. Žinau, kad vasarą šis derinys bus ypač vertingas fotografuojant baikščius vabzdžius, nes galėsiu užpildyti kadrą per daug nesiartindama ir nerizikuodama jų išgąsdinti. Rudenį šviesos dažnai trūksta, tačiau objektyvas leido dirbti stebėtinai prasto apšvietimo sąlygomis. Laikydama fotoaparatą rankose užfiksavau ryškių vaizdų nustačiusi 1/100 s, 1/40 s ir net 1/13 s išlaikymą. Taip pat laikydama fotoaparatą rankose padariau 15 kadrų seriją vaizdams sujungti esant 1/20 s išlaikymui. Rezultatai fotografuojant tokiu išlaikymu mane tikrai nustebino. Jau buvau šiek tiek fotografavusi šį sezoną ir maniau, kad to pakaks, tačiau gavusi šį objektyvą panorau iškart jį išbandyti, tad gerokai praplėčiau šį rudenį užfiksuotų vaizdų kolekciją. Pradėjusi jį naudoti, pajutau motyvaciją daugiau tyrinėti, ilgiau klaidžioti ir sulėtinti tempą, kad įvertinčiau mažus dalykus. Tai paskatino ieškoti objektų, kurių kitu atveju galbūt nebūčiau pastebėjusi. Be jo nebūčiau užfiksavusi miniatiūrinio grybo, auksinės saulės šviesos ant miško paklotės, detalių gilių tekstūrų ar daugybės ramių vaizdų, pasislėpusių po lapais.

„Sony FE 100mm f/2.8 Macro GM OSS“ padėjo naujai ir įkvepiančiai atskleisti vėlyvo rudens magiją. Jis paprastas detales pavertė mažaisiais stebuklais ir priminė, kad net ir ramiausiais metų laikais gamta siūlo ką nors nepaprasto tiems, kurie nori įsižiūrėti atidžiau.