Miesto dvasia

Ten, kur tramvajaus bėgiai, nutiesti per Berlyno Mitės rajoną, veda link įspūdingo „Berliner Fernsehturm“ televizijos bokšto, vieniša figūra žengia iš susiliejančių linijų, išryškėjusių žemai danguje kybančios saulės fone. Tai graži, žmogiškumo kupina, poveikį daranti scena. „Manau, kad visada taip mačiau gatvės fotografiją“, – sako jos kūrėjas, Thomas Kakareko. „Nuo pat pradžių visada atrodė, kad reikia fotografuoti vaizdus, kurie būtų tokie vaizdingi, kad tiktų dokumentikai. Visada įrėmindavau juos miesto geometrija ir naudodavau pagrindines linijas kartu su šviesa – tai darydavau instinktyviai.“ Apsiginklavęs „Sony Alpha 7R IV“ Thomas gali fiksuoti šias akimirkas ir „suteikti miestui gyvybės su šviesa“.

Kad ir kokia auksinė tai būtų valanda, ji yra tik Thomaso vaizdų komponentas, nes, norint nufotografuoti tinkamą vaizdą, reikia rūpestingo planavimo ir pasirinkimo, ir visa tai per trumpą besikeičiančio apšvietimo laiką. „Reikia, kad toje šviesoje kas nors nutiktų“, – aiškina jis, – „ir paprastai aš ieškau scenų, kupinų energijos. Sujungiu šias situacijas su vietomis, kur žinau, kad bus gatvėmis vaikštančių žmonių, kuriuos įrėmins šviesa, tad visa tai didesnio paveikslo dalis. Žmogiškasis elementas, net jei jis mažas ar matomas tik jo siluetas, sukuria vaizdo istoriją. Laimei, Berlyne dirbau taip seniai, kad žinau, kur ir kada šviesa bus kaip tik judriose miesto dalyse, tad visa kita tik kantrybės klausimas.“

Puikus kantrybės pavyzdys matomas kitose Thomaso nuotraukose, nufotografuotose su „Sony Alpha 7R IV“, viena su auksine saule, užtvindžiusia metro tiltą ir vieniša figūra, įrėminta žemiau. „Paprastai aš turiu omenyje tam tikrą kompoziciją prieš ruošdamasis fotografuoti,“ – aiškina jis, „ir fotografuojant šią nuotrauką reikėjo surasti šią kompoziciją, o tada išlaukti, kol viskas sustos į vietas. Tuo tarpu kartais gali būti per daug žmonių, būti nepakankamai žmonių ar net kelyje gali išnirti furgonas… tačiau galiausiai pavyksta pagauti akimirką. Retai kada galima atvažiavus į vietą iš pat pradžių rasti ją tobulai tinkamą!“

Šiuo atveju, ne taip kaip fotografuodamas daugelį savo tradiciškesnių gatvės nuotraukų, Thomas naudojo FE 70–200 mm f/2.8 GM objektyvą su savo „Sony Alpha 7R IV“, rinkdamasis kompoziciją iš atstumo. „Nustačiau trikojį“, – aiškino jis, „ir pusę valandos laukiau, leisdamas scenai skleistis piko valandą. Didelis židinio nuotolis, kaip šis, ieškant scenų tarp scenų ir tų specialiųjų trumpučių akimirkų dideliame mieste yra fantastiškas. Jo glaudinimas taip pat atskleidžia vietos mastelį.“

„Kitas pranašumas dirbant su saulėlydžių scenomis yra nuostabūs „Sony“ fotoaparato elektroniniai vaizdo ieškikliai (EVF)“, – tęsė jis. „Man patinka fotografuoti rankinės ekspozicijos režimu, o tiesioginis grįžtamasis ryšys iš EVF reiškia, kad galiu tiksliai matyti, kokia bus ekspozicija. Be to, fotografuojant su „Alpha“ RAW failais, kurie yra kupini dinaminio diapazono, galiu užtikrinti tobulą šviesos efektų ir šešėlių detalių balansą.“

„Kaip ir daugelyje gatvės fotografijų, daugumoje mano saulėlydžio nuotraukų taip pat būtina fiksuoti judesį“, – sakė Thomas, – „ir čia aš taip pat pasitikiu savo „Sony“ fotoaparato automatiniu fokusavimu, kad susitelkčiau į objektą ir aukštą jo ISO našumą, kuris leidžia sustabdyti šias judančias figūras. Didelę laiko dalį žmonės nestovi ramiai, nestoviu ir aš, taigi net prieš suspindint saulėlydžiui, užrakto greitį reikia padidinti. Kartu naudojant šiuos du įrankius beveik neįmanoma gauti sulieto kadro.“

Galiausiai šalia viso planavimo ir techninių sprendimų, kurie yra šių nuostabių vaizdų dalis, įkvepiančiai skamba, kad Thomasui saulėlydžių fotografavimas vis dar daro gilų įspūdį jo asmenybei. „Turbūt mano mėgstamiausia saulėlydžio scena yra tai, kai dviratininkas važiuoja į šviesą“, – sako jis. „Ji buvo nufotografuota pirmojo Berlyno karantino metu, kai buvau visai praradęs įkvėpimą, kaip ir didžiąją dalį savo darbo. Atrodė tiesiog negaliu ištrūkti iš šio ciklo.“

„Tačiau vieną vakarą, kai išėjau papietauti“, – nusišypsojo jis, – aš pamačiau saulę prie pat horizonto linijos ir kažkas manyje vėl atliepė į šią šviesą, tad griebiau savo „Alpha 7R IV“. Tada staiga šis vyrukas dviračiu išnėrė iš šono ir sekundei pateko į mano kadrą, pasijutau kaip senais gerais laikais. Po to vėl pradėjau išeidinėti į lauką daug dažniau. O po kelių savaičių vėl pasijutau fotografu.“