Eidami iš vienos baltos patalpos į kitą matome, kaip Nemanja Maraš apnuogina savo sielą. Autoportretų serija „Atspindžiai“ buvo sukurta jo ryškiai apšviestoje studijoje ir dirbtuvėse, o paskui eksponuojama ne mažiau akinančioje galerijoje MONOLOG Belgrade. Čia Nemanja ne tik pats kuria, bet ir pats save atranda.

Ilgus metus dirbęs mados fotografu, ilgainiui Nemanja ėmė labiau domėtis portretais ir įgyvendino keletą novatoriškų asmeninių projektų. Viename iš jų jis tyrinėjo savo draugus, atsidūrusius tarp sapno ir budrumo būsenos, vaizduodamas juos „prieš jiems užsidedant kaukę, kurią jie dėvi viešumoje“, – prisimena jis. Kitame jis fotografavo baleto šokėjus, kai jie nulipdavo nuo scenos „išsekę ir kupini emocijų“.

„Tam tikru momentu supratau, kad man geriau sekasi fiksuoti autentišką žmonių pusę, o ne jų fasadą, – aiškina jis. – Noriu rodyti žmones tokius, kokie jie yra, įskaitant ir save. Stengiuosi kovoti su tendencija, kai žmonės nori būti tuo, kuo jie nėra, arba jaučiasi kalti dėl to, kas jie yra. Būti savimi gali būti be galo įspūdinga ir gražu."

„Atspindžiuose“ aiškiai matyti, kad Nemanjai svarbūs autoportretai. „Tai puikus būdas pažinti ir įvertinti save, – sako jis. – Tiesą sakant, kai šokių mokykloje dėsčiau fotografiją, juos naudojau kaip mokymo programos dalį. Jie gali būti eksperimentiniai ir sudėtingi, padedantys žmonėms atrasti savo braižą ir suprasti, kad nėra svarbesnio bendradarbio už juos pačius.“

Nuo ko prasidėjo „Atspindžiai“? „Pradėjau nuo mišrios technikos eksperimento su 12 autoportretų, – prisimena jis, – tiesiog pagrindiniai vaizdai, ant kurių piešiau, tapiau ir dėliojau koliažo elementus. Kaip ir daugelio „Atspindžių“ vaizdų, idėja kilo per terapijos seansą. Mano terapijos specialistas sakė: „Tu buvai daug kuo kitiems, todėl tau pačiam savęs tapo per daug“. Todėl kiekvieną veidą padariau skirtingą, tarsi bandyčiau prisitaikyti prie kitų žmonių lūkesčių.“

Kitose projekto nuotraukose jis užfiksuotas nesufokusuotas, siluetas, veidas uždengtas arba iškirptas iš kadro, taip leidžiant suvokti, kad tapatybė yra dinamiška ir nuolat kintanti. Kitur – vandens ir akmens kadrai, suderinti su portretais, kurie atrodo tarsi būtų jų kūrėjo prisiminimų projekcijos. „Kiekvienam jų turiu apibūdinimą, – sako jis, – bet jie yra privatūs“.

Fotografuodamas redakcinių ir portretinių fotografų pamėgtu fotoaparatu „Sony Alpha 7R V“, Nemanja nurodo keletą savybių, kurios padėjo jam dirbti. „Akivaizdu, kad gali būti sunkiau sufokusuoti ir sukomponuoti vaizdą nei darant įprastą portretą, – paaiškina jis, – tačiau „Alpha 7R V“ siūlo keletą šaunių būdų, kaip spręsti šias problemas. Vienas iš jų – puiki akių aptikimo automatinio fokusavimo funkcija, kuri ne tik padeda sufokusuoti ten, kur reikia, bet sudaro sąlygas labiau atsipalaiduoti.“

„Tiesą sakant, – paaiškina jis, – fotografuodamas negaliu matyti savo veido išraiškos, kitaip nei fotografuodamas kitus, ir jei nerimauju dėl fokusavimo, tai atsispindi mano veide. Aš pritvirtintu fotoaparatą ant trikojo, sufokusuoju į save, tada naudoju intervalų laikmatį ir padarau 60 kadrų. Po to visus peržiūriu ir atrenku geriausius vaizdus. Tiesą sakant man pasisekė su tuo, kuris buvo nesufokusuotas – man patinka tokios atsitiktinės akimirkos, bet, jei atvirai, reikia kovoti su šiuo fotoaparatu norint, kad vaizdas būtų nesufokusuotas!“

„Taip pat labai naudinga didžiulė „Alpha 7R V“ 60 mln. taškų raiška, nes prireikus nuotrauką galiu šiek tiek apkarpyti ir vis tiek turėti didelį failą spausdinimui, – tęsia jis. – Pavyzdžiui, daugelis mano nuotraukų apkarpomos ir iš horizontalių paverčiamos vertikaliomis, kad kadras būtų siauresnis. Vis dėlto tas kadras, kuriame mano galva yra už kadro, buvo padarytas fotoaparatu. Tai vienas iš tų laimingų atsitiktinumų, kurie gali papasakoti istoriją būtent taip, kaip nori.“

Nemanja taip pat naudojo „Alpha 7R V“ nespalvotos fotografijos profilį. „Daugelis fotografų nesuvokia, kad nespalvoto ir spalvoto fotografavimo apšvietimas nėra vienodas, – paaiškina jis. – Fotografuojant nespalvotai, reikia papildomo kontrasto ir intensyvumo, todėl, nors montuodamas naudoju spalvotus „Raw“ failus, nespalvoto kadro peržiūra padeda išvengti spėlionių.“

Tačiau galiausiai, pasak jo, vis tiek pageidautina šiek tiek spėlioti, net jei tai labiau susiję su nuotraukos prasme, o ne jos atlikimu. „Šio projekto metu supratau, kad nereikia aiškinti, kodėl portretas yra toks, koks yra. Paaiškinimas neatskleidžia tiesos, ir aš džiaugiuosi galėdamas leisti kitiems tą tiesą suprasti taip, kaip jie nori. Tokie autoportretai gali atsirasti iš 30 metų senumo prisiminimų arba iš vakarykštės dienos, taip pat iš tokio įkvėpimo, kuris atsiranda tik tada, kai gerai jautiesi su savo įranga ir tiesiog eksperimentuoji šią akimirką. Svarbiausia yra juos kurti.“