Žiemos vidurio festivaliai ir šventės yra seni kaip pati žmonija, nes jomis pažymimos tamsiausios metų dienos ir pasitinkamas saulės sugrįžimas. Skandinavijoje viena iš tokių švenčių vadinama Santa Liucijos diena, skirta paminėti Liuciją iš Sirakūzų, kuri nešė pagalbą Romos katakombose pasislėpusiems krikščionims. Nors švenčiama nuo IV mūsų eros amžiaus, noras įnešti šviesos į tamsą yra kur kas senesnis.

Šis ir panašūs festivaliai yra vienas seniausių Sandros Hallnor įkvėpimo šaltinių. „Mane visada žavėjo legendos, mitai, tradicijos ir prietarai, – sako ji, – o jų Laplandijoje, mano gimtinėje, yra labai daug. Darydama portretus tokiuose kūrybiniuose projektuose kaip šis mėgstu pasitelkti vaizduotę. Malonumą teikia žaidimas su tema ar istorine idėja ir savita jos interpretacija. Dėl to viskas – nuo planavimo iki fotografavimo – būna nepaprastai malonu ir prasminga.“

„Liucija – tai personažas, su kuriuo eksperimentavau ir anksčiau, – tęsia ji. – Ant galvos ji dėvi žvakių vainiką, kad apšviestų savo kelią, o abi rankos laisvos, kad galėtų nešti kuo daugiau maisto. Jos vardas kilęs iš žodžio „šviesa“, o ji pati yra džiaugsmo nešėja tamsiais laikais, todėl vaizduose turėtų būti ryškios vilties emocijos. Anksčiau esu kūrusi Liucijos nuotraukas Laplandijos sniegynuose, tačiau šį kartą pajutau norą vaizdams suteikti daugiau žalumos, juos padaryti žemiškesnes, todėl šias nuotraukas dariau Madeiros saloje.“

Išskirtinis Sandros metodas – pačiai pasigaminti rekvizitą ir kostiumus, todėl ji pati sukūrė modelio sijoną ir galvos apdangalą bei atsivežė juos į salą. „Be to, – juokauja ji, – Liucijos karūnos nenusipirksi bet kurioje senienų parduotuvėje!“ Ji taip pat iš vietinių džiovintų paparčių pagamino vainiką, simbolizuojantį Madeiros aplinką.

Šį kartą Sandra karūnoje naudojo elektrines žvakes dėl dviejų priežasčių. „Vietovė labai vėjuota, – pastebi ji, – todėl sunku žvakes išlaikyti degančias, be to, suprantama, kad ugnis nelabai dera prie vainiko iš džiovintų paparčių. Tačiau žibinte dega tikra liepsna – kartu su vainiku tai buvo vienintelis apšvietimas, kurį naudojau.“

Kaip dažnai mėgsta, Sandra fotografavo prieblandoje, todėl šie šviesos šaltiniai tapo dar ryškesni. „Kai fotografuoju portretus, kuriuose mažai šviesos, subjektą atgręžiu į horizontą, kur ką tik nusileido saulė, tada eksponuoju pagal šviesą, kuri krenta ant veido, – paaiškina ji. – Ir jei tinkamai parenku laiką, dar būna daug natūralios šviesos vietai išsirinkti. Pavyzdžiui, čia noriu, kad tas susipynusių, pasakiškų medžių fonas būtų labai svarbi istorijos dalis.“

Norėdama nustatyti tinkamą ekspoziciją naudodama „Sony Alpha 7 IV“, ji susiejo matavimo režimą su automatinio fokusavimo tašku. „Todėl, kai pastarasis automatiškai užfiksuoja objekto akį, išgaunamas toks vaizdas, kokio noriu, – aiškina ji. – Be to, vaizdo ieškiklyje naudoju fotoaparato įspėjimus dėl šviesių sričių – „zebro“ linijas – ir, jei reikia, pakoreguoju ekspoziciją, kad būčiau tikra, jog veidas ir kitos šviesios sritys bus ryškios, bet neperšviestos.“

Esant prastam apšvietimui, Sandra maksimaliai išnaudoja „Alpha 7 IV“ ISO ir „Steady Shot Inside“ vaizdo stabilizavimo galimybes. „Nors galiu paprašyti savo Liucijos, kad nejudėtų, nenoriu dirbti mažesniu nei 1/100 sek. užrakto greičiu, – sako Sandra, – bet žinau, kad fotoaparatas beveik neužfiksuoja triukšmo esant tokiam greičiui kaip ISO 2000, kurį naudojau kai kuriose iš šių nuotraukų. Puikus jutiklio dinaminis diapazonas taip pat labai svarbus, nes padeda išlaikyti detales tamsiame fone.“

„Be to, – tęsia ji, – dirbdama su ugnimi visada naudoju didžiausią fotoaparato kadrų dažnį. Dėl liepsnos judėjimo pobūdžio, ją ne visada pavyksta tinkamai užfiksuoti, bet naudodama 10 kadrų per sekundę greitį vėliau galiu atrinkti labiausiai pavykusius kadrus!“

Darydama šias nuotraukas Sandra turbūt labiausiai pasikliovė FE 85 mm f/1,4 GM II objektyvu. „Tai nuostabus objektyvas tokioms nuotraukoms, – sako ji. – Jis suteikia minkštumo fonui, o jo labiausiai atverta diafragma puikiai tinka fotografuoti esant silpnam apšvietimui. Taip pat svarbus yra židinio nuotolis. Tai klasikinis objektyvas, skirtas galvai ir pečiams įkomponuoti, bet kai jį naudoji aplinkai fotografuoti, jis perteikia vietos tikroviškumą.“

Sandrai Liucija yra nuolatinis projektas. „Tai tema, prie kurios mėgstu grįžti kasmet, – baigia ji, – ir kaskart noriu šiek tiek improvizuoti – labai rekomenduoju vadovautis tokiu principu. Visi norime užsiimti naujais dalykais, tačiau nebijoti grįžti ir tobulėti yra neįkainojama. Tai ne tik smagus ir įkvepiantis dalykas, bet ir būdas atrasti savo autorinį braižą.“