Muzika – intensyvi ir šiurkšti, ji fiziškai juntama tiek pat, kiek ir girdima. Minia, susispaudusi tamsoje, judesio rituale, pasiduoda jutiminei perkrovai. Joje Alex Verhalle juda, ieškodamas tik tų akimirkų, kuriose slypi šios tamsiojo techno patirties pogrindinė energija ir autentiškumas.

Panašiai kaip ir muzika, jis yra visiškai bekompromisis. Jo nuotraukos yra tamsios, kupinos tekstūrų, intensyvių šešėlių, konfrontacinio judesio, spindinčių prakaituotų akcentų ir šiurkščios, nesustabdomos energijos, kuria pasižymi ši kultūra. „Muzika yra mano pirmoji meilė, – sako jis, – ir ji visada buvo mano gyvenime. Fotografija yra mano būdas ją suprasti ir pagarbinti. Tai mano reakcija ir ji visada turi būti nuoširdi. Mano darytos nuotraukos turi būti tikros, niekada nerežisuotos, niekada nepozuotos. Stengiuosi perteikti neapdorotas žmonių, patiriančių šias intensyvias akimirkas, emocijas.“

„Jei galėčiau turėti supergalią, pasirinkčiau būti nematomas, – aiškina Alex. – Nemėgstu būti matomas, nes tos paprastos sąveikos metu gali pasikeisti ar net išnykti akimirka, kurią noriu užfiksuoti. Noriu nufotografuoti muzikai pasidavusį, o ne pozuojantį žmogų. Arba, blogiausia, žmogų, kuriam sutrukdžiau mėgautis patirtimi. Įsivaizduoju save jo vietoje. Nuotrauka niekada neturėtų būti daroma akimirkos sąskaita. Man padeda tai, kad esu smulkaus sudėjimo, – pasakoja Alex. – Dėl to dažniausiai galiu judėti nepastebėtas, o tamsa tokioje aplinkoje tik dar labiau pasitarnauja. Fotografuoju panašiai kaip gatvės fotografai: retai keliu fotoaparatą prie akies, kad neatkreipčiau dėmesio. Dažniausiai kadrą komponuoju laikydamas jį krūtinės ar juosmens lygyje.“

Dar viena svarbi Alex kūrybinės filosofijos dalis – ištikimybė nespalvotoms nuotraukoms. „Ironiška, – sako jis, – bet nespalvoti vaizdai paprastai nėra labai populiarūs socialiniuose tinkluose, tačiau man tai yra efektyviausias būdas parodyti technomuzikos renginių intensyvumą ir emocijas. Ir tai tapo mano vizitine kortele. Nespalvotos nuotraukos primena dokumentiką, o tai reiškia, kad jose yra tiesos, net jei nespalvotas vaizdas iš esmės yra abstrakcija. Be to, – tęsia jis, – tokioje aplinkoje neįmanoma kontroliuoti apšvietimo ir lazerių spalvos. Apšvietimo dizaineris gali daryti savo darbą puikiai, bet tam tikras atspalvis ar akcentas gali trukdyti istorijai ir tapti problema. Noriu sutelkti dėmesį tik į kontrasto, šešėlių ir formų grynumą. Nenoriu blaškymosi, tik emocijų.“

Alex kūrybinį siekį užmegzti ryšį ir perteikti tiesą atspindi ir jo pasirinktas „Sony Alpha 1 II“ fotoaparatas. „Nepaisant sudėtingų fotografavimo sąlygų esant prastam apšvietimui ir daug judesių, dirbu rankiniu režimu, kaip ir visada anksčiau, – aiškina jis. – Plačiai atveriu diafragmą, kad užfiksuočiau kiekvieną šviesos trupinėlį ir nustatau labai aukštą ISO, pavyzdžiui, 6 400, žinodamas, kad fotoaparatas lengvai su tuo susidoros. Naudoju maždaug 1/160 sek. užrakto greitį, kuris pakankamai greitas, kad išvengtume suliejimo, bet vis tiek suteikia natūralų judesio pojūtį kadre.“ Jam taip pat labiau patinka fokusuoti rankiniu būdu – nustatant atstumą ir instinktyviai parenkant objektyvą, pavyzdžiui, jo „FE 14mm f/1.8 GM“, tinkamam atstumui, kaip tai daro tradicinis gatvės fotografas. „Toks darbo metodas yra dar vienas būdas išlikti nepastebėtam, – aiškina Alex, – ir net jei šokėjas nėra nufotografuotas idealiai ryškiai, vaizdas vis tiek gali būti labai vertingas.“

Neseniai perėjęs nuo DSLR sistemos prie beveidrodžio fotoaparato, Alex pastebėjo fotoaparato svorio pranašumą. „Mano „Sony“ komplektas yra lengvesnis nei ankstesnis, tačiau manęs niekada nenervindavo tai, kad visą naktį reikėdavo laikyti fotoaparatą, svarbiau tai, ką galiu pasiimti kaip rankinį bagažą. Anksčiau labai nerimaudavau, kad neturėdavau su savimi savo įrangos, bet dabar man nebereikės jaudintis.“ Alex taip pat nepaprastai naudingos pasirodė „Alpha 1 II“ tinkinimo funkcijos. „Pirmiausia nustačiau ratukus į tai, prie ko esu įpratęs, – sako jis, – o tai reiškia, kad vos per kelias sekundes galėjau naudoti jį instinktyviai. Nustačiau jį fotografuoti nespalvotai JPEG formatu ir iš karto galėjau sėkmingai juo naudotis, tarsi būčiau turėjęs jį 10 metų.“

„Man patinka išlikti akimirkoje ir dirbti sąmoningai. Ir nors daugelis fotografų tokiose situacijose padaro tūkstančius nuotraukų, aš padarau tik šimtus, iš kurių daugumą panaudoju. Nesistengiu būti tobulas. Man svarbus rezultatas, bet dar svarbiau – tai, kaip jį pasiekiau. Galiausiai būtent tokį įspūdį turėtumėte jausti žiūrėdami į nuotraukas.“