Muzikos industrijoje aistra ir entuziazmas gali padėti menininkams nueiti ilgą kelią. Jei tai derinama su tikru talentu, jų galimybės bus neribotos. Neįtikėtina, bet Ralphas Larmannas įkūnija šias savybes tiek muzikuodamas, tiek fotografuodamas, ir nors jis niekada negrojo stadionų scenose, kurias dabar fotografuoja, dėl savo atsidavimo ir entuziazmo šiam darbui jis tapo vienu garsiausiu muzikinių renginių fotografu.

Ralphas, visą savo karjerą fotografavęs pasaulyje garsiausias grupes, taip pat išleidęs fotografijos albumų apie gastroles ir scenografiją, savo sėkmę sieja su tikra meile muzikai. „Tai mano pirmoji meilė, – sako jis, – būgnais groju nuo devynerių metų. Nuo 13 metų muzikos mokykloje mokiausi groti būgnais, vadovavau grupėms ir grojau jose, prodiusavau muziką ir iki šiol kartą per savaitę mokau groti būgnais. Muzika mane supa visada, ir aš niekada nenorėsiu atsisakyti šių ištakų.“

Būdamas 19 metų, rašydamas muzikos žurnalams, jis priėmė lemtingą sprendimą – pats fotografuoti grupes, su kuriomis susipažino. „Taip pradėjau fotografuoti, – prisipažįsta jis, – kiekvieną nuotrauką lydėjo mano atsidavimas muzikai. Parašiau seriją apie gastroles, kurioje aprašiau tokių grupių kaip „Kiss“, „The Rolling Stones“ ir „Oasis“ įrangą, jų instrumentus ir stiprintuvus... Tada fotografavau, kaip tai priimta, per tris ar keturias koncerto pradžioje atliekamas dainas. Šitaip pradėjo formuotis mano braižas.“

Ralpho kūryboje daugiausia dėmesio skiriama gyvo pasirodymo energijai ir emocijoms. „Tobuloje nuotraukoje turi būti juntama energija, kuri atsiranda būnant koncerte, – aiškina jis. – Ją lemia atlikėjo poza, apšvietimas, tai, kaip jis sukomponuotas scenoje, be to, man patinka matyti minią. Tai gyva muzika, todėl žiūrintysis turi jausti, kad yra kartu su minia, o jo krūtinėje dunda žemų dažnių garsai.“

Ralpho darbas neseniai vykusiame „Eurovizijos“ dainų konkurse tai puikiai įrodo. „Euroviziją“ fotografavau jau 18 kartų, – šypsosi jis, – o didysis finalas pasižymi nuostabiausia energija. Man tai – muzikos olimpiada, ir aš ją dievinu. Žmonės, linksmybės, 40 tautų, švenčiančių muziką... Tai nuostabu!“

„Reikia sujungti publiką su tuo, kas vyksta scenoje, – paaiškina jis, – nes ji ir aplinka yra pasirodymo dalis. Atlikėjai tai žino, todėl fotografai taip pat turėtų tai žinoti.“ Dažnai fotografuodamas plačiu kampu, kad kartu su atlikėjais būtų matoma ir susižavėjusių gerbėjų veidai, puiki scenografija, apšvietimas ir pirotechnika, Ralphas didžiausiuose renginiuose naudoja iki aštuonių fotoaparatų „Sony Alpha 1“.

„Tiesiog neįtikėtina, kaip šie fotoaparatai man padeda – sako jis. – „Eurovizijos“ konkurse turėjau keturis fotoaparatus „Alpha 1“, kuriais fotografavau nuotoliniu būdu naudodamas fiksuoto židinio nuotolio objektyvus FE 14 mm f/1,8 GM ir FE 35 mm f/1,4 GM, taip pat keturis fotoaparatus turėjau su savimi, kai judėjau po sceną – naudojau kintamo židinio nuotolio objektyvus FE 12–24 mm f/2,8 GM ir FE 24–70 mm f/2,8 GM II.“

„Naudoju nuotolinio valdymo pultų laiko intervalų režimus, nes koncertuose yra daug trukdžių ir negalima pasikliauti radijo signalu, – paaiškina jis, – o naujose koncertų salėse pradedu dirbti anksti ir išsiaiškinu, kur geriausiai įrengti fotoaparatus. Iš ilgametės patirties žinau, kas pasiteisina, bet tai priklauso nuo pasirodymo tipo, apšvietimo, salės dydžio ir scenos tipo. Laimei, turiu daug priemonių, padedančių pritvirtinti fotoaparatus, specializuotų laikiklių ir daug savadarbių stovų, kurių vienas yra 13 metrų aukščio!“

Naudojant platų kampą atsiranda kitų iššūkių, kuriuos Ralphui padeda įveikti „Alpha 1“. „Dinaminis diapazonas kelia daug problemų, nes scenos apšvietimas ir pirotechnika yra labai ryškūs ir nenuspėjami, – tęsia jis. – Ugnis, lazeriai, dūmai, didžiuliai spalvinės temperatūros svyravimai... Todėl pasikliauju puikiais fotoaparato 14 bitų RAW failais, kurie padeda užtikrinti geriausią kokybę redaguojant. Nuotraukas apdoroju kiekvieną atskirai, nes nė viena nėra vienodai apšviesta, tačiau dėl „Alpha 1“ 30 kadrų per sekundę serijos režimo galiu pasirinkti būtent tą akimirką, kurios noriu.“

Įspūdinga 50 megapikselių fotoaparato raiška jam taip pat svarbi kaip būdas perteikti tai, ką jis jaučia koncertų ir pasirodymų metu. „Dėl tokio pikselių skaičiaus galiu daryti didžiulius – 2 m ilgio – atspaudus, kurie žiūrinčiajam perteikia gyvos muzikos įspūdį, – patvirtina jis, – ir suteikia jam galimybę pasinerti į tą akimirką.“

Ir pabaigai – kaip dėl paties Ralpho energijos? „Turiu jos daug, – juokiasi jis, – nes fotografuojant tokius renginius kaip „Eurovizija“ niekada nejaučiu, kad dirbtu. Tačiau su savo energija reikia elgtis atsargiai. Ji turi būti nukreipta tinkama linkme, todėl reikia būti tikram, kad darai tai, kas patinka. Kai fotografuoju muzikinius renginius naudodamas savo „Sony“ įranga, žinau, kad esu tinkamoje vietoje, ir jaučiu, kad ta pati energija grįžta man.“