Kadras dėmesio centre

Kiekvienas, žvelgdamas į nuotrauką, susidaro savo nuomonę. Tačiau išgirdus jos istoriją, vaizdas staiga sukelia visai kitus jausmus. Tai – mano dukra. Beveik prieš ketverius metus jai buvo diagnozuotas kepenų vėžys. Dabar ji sveiksta ir jaučiasi gerai. Šią nuotrauką padariau Amsterdame, per fotografinį pasivaikščiojimą. Kaip visada, kartu buvo ir mano dukra. Nuotrauka nebuvo surežisuota. Tiesiog pastačiau ją prie sienos judrioje vietoje, kur aplink vaikščiojo, kalbėjosi ir skubėjo žmonės. Tik pasakiau jai: „Atsistok kaip nors, apie ką nors pagalvok, pabūk svajotoja.“ Nenorėjau jos apkrauti sudėtingesniais jausmais. Šioje nuotraukoje siekiau užfiksuoti ne jos, o savo paties būseną. Tą dieną, kai sužinojome, kad ji serga kepenų vėžiu, mūsų pasaulis sustojo. Tokia žinia pribloškia taip stipriai, kad kurį laiką tiesiog nebesuvoki, kas vyksta. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad apsidairius supranti, jog visi kiti įprastai gyvena toliau. Tai ir yra beprotiškiausia tokiomis akimirkomis, kai pasaulis aplink nė akimirkai nesustoja. Žmonės kalbėjo telefonu, stovėjo prie šviesoforo ir laukė, kol galės pereiti gatvę. Pamenu žmogų, valgantį mėsainį, kitą – rūkantį cigaretę. Mačiau žmones, šiek tiek susierzinusius dėl visiškų smulkmenų, pavyzdžiui, kad tenka laukti, kol užsidegs žalia šviesa. Visa tai buvo visiškai įprasta. O aš taip troškau irgi nerimauti dėl ko nors paprasto ir kasdieniško. Tačiau visa tai nebeturėjo jokios reikšmės. Būtent šį jausmą ir norėjau perteikti šia nuotrauka. Joje pasakyta viskas. Ji stovi nejudėdama, pozuoja ir galvoja apie savo ateitį. Todėl nuotrauką pavadinau „Svajotoja“. Atsidūręs tokioje situacijoje neišvengiamai tampi svajotoju. Gali tik svajoti apie gerus dalykus. Tačiau svajotojo vizija kartais gali virsti ir košmaru. Eini plonyte riba tarp vilties ir nevilties, nuolat blaškomas iš vienos pusės į kitą.

Nuotrauką padariau kompaktiškuoju „Sony RX1R III“ su fiksuoto židinio nuotolio 35 mm f/2 objektyvu. Jis leidžia išgauti nuostabų lauko gylį, o nedidelis fotoaparato dydis ypač svarbus gatvės fotografijoje – nenoriu, kad žmonės pastebėtų, jog turiu fotoaparatą. 61 megapikselio raiška suteikia galimybę nuotrauką apkarpyti neprarandant puikios vaizdo kokybės. Svarbiausias techninis sprendimas buvo pasirinkti 1/30 sek. išlaikymą ir f/2,0 diafragmą. Nuotrauka nėra visiškai ryški – matyti šiek tiek judesio. Tačiau būtent šis netobulumas čia veikia, nes visa nuotraukos istorija ir yra apie netobulumą. Jei vaizdas būtų pernelyg ryškus, pernelyg švarus ir nepriekaištingai sukomponuotas, jame nebeliktų jausmo, kurį norėjau perteikti. Labai didžiuojuosi savo mergaite – jos stiprybe, tuo, kaip drąsiai ji pasitinka gyvenimą, visa jos esybe ir gebėjimu svajoti. Todėl man ypač brangu kalbėti apie šią nuotrauką.