Vaizdo fokusavimas

Tai Stevenas Oprinsenas. Jis yra žymus olandų dailininkas ir mišriosios medijos menininkas. Stevenas buvo populiarus visame pasaulyje ir labai sėkmingas savo srityje, bet ir jis susidūrė su sunkumais. Jis gyveno rokenrolo stiliumi, pergyveno netektį ir kurį laiką netgi buvo benamis. Tačiau jis grūmėsi ir išsikovojo galimybę sugrįžti atgal į viršūnes.

Stevenas yra, buvo, mano draugas, kuris netikėtai 2020 m. lapkričio mėnesį mirė nuo širdies smūgio. Štai kodėl jo portretas, šalia visų kitų, man turi ypatingos reikšmės.

Aš nuotraukoje įžvelgiu viską. Tai sudėtingas paveikslas. Galima pamatyti jo kovas, bet kartu ir pasididžiavimą tuo, ką jis pasiekė.

Nuotrauką fotografavau „Sony Alpha 7R III“ fotoaparatu ir naudojau objektyvus su keičiamo pakreipimo adapteriu. Įprastai toks adapteris naudojamas, norint ištiesti vertikalias linijas, kai fotografuojamas architektūros statinys ar produktas, tačiau aš jį naudojau, norėdamas pakeisti lauko gylį.

Man Stevenas buvo labai paslaptingas vyrukas. Pakalbėjus su Stevenu visada pagalvodavai „Kas nutiko šiam vyrukui?“ Jo charakteryje buvo tiek daug gylio, būtent tai aš siekiau atskleisti šia nuotrauka. Todėl naudojau keičiamo pakreipimo adapterį, kad sufokusuočiau vaizdą tik į jo akis ir veidą; likusi kūno dalis liko nesufokusuota ir tai sukūrė paslaptingą, neįprastai atrodantį lauko gylį.  Visa tai padariau fotoaparatu, vaizdo neredagavau programa „Photoshop“.

Paprastai visada fotografuoju per fotoaparato elektroninį vaizdo ieškiklį, tačiau šioje situacijoje negalėjau naudoti puikiosios akių aptikimo AF funkcijos, kurią įprastai naudoju fotografuodamas portretus. Tai viena iš geriausių pastarųjų kelerių metų funkcijų. Tačiau naudodamas keičiamo pakreipimo adapterį turėjau fokusuoti rankiniu būdu, todėl naudojau „Focus Peaking“ funkciją ir galinį ekraną, kad vaizdą sufokusuočiau tiksliai taip, kaip noriu ir lauko gylio suteikčiau tik Steveno akims.

Rezultatas – vaizdas, kuris, mano nuomone, atskleidžia tikrąjį Steveną Oprinseną. Portrete jaučiamas tikras pažeidžiamumas. Įprastai jis juokautų užsidėjęs savo kaukę ir visada taip elgtųsi, siekdamas apsisaugoti. Jis nieko neprisileistų 100 %. Tačiau per šią nuotrauką galima patirti tokį ryšį, nes sugebėjau nuimti kaukę ir sugriauti už jos buvusią sieną.

Štai kodėl taip didžiuojuosi būdamas fotografu-portretistu. Žmonės mane įsileidžia į savo gyvenimus, į tikruosius gyvenimus, todėl galiu nufotografuoti šiuos portretus.