Pastarąsias kelias savaites keliavau po Čilę ir Boliviją, kur įamžinau ugnikalnių viršukalnes, flamingų pilnas lagūnas, senovines, nežemiškai atrodančias kupstines azorėles, Ujunio druskožemį – didžiausią pasaulyje gamtos veidrodį – ir bene tamsiausią kada nors matytą dangų. Kelionės po tokias atokias vietoves, kur vyrauja visiška ramybė, – retai pasitaikanti prabanga šiame skubančiame pasaulyje. Man kraštovaizdžio fotografija – tai galimybė atitrūkti nuo visko, o pasinėrus į gamtą visas pasaulis aplinkui sulėtėja. Dalis mano kūrybinio proceso – ištisas dienas laukti tobulo apšvietimo ir tinkamų sąlygų. Ta trumpa akimirka, kai viskas tobulai sutampa, sukelia neapsakomą jausmą; tai priminimas, kad toli nuo betoninių džiunglių vis dar egzistuoja pirmykštis grožis – tereikia noro jo ieškoti.

Šioje kelionėje su malonumu išbandžiau „Alpha 7R VI“ ir likau tiesiog apstulbintas! Fotografuodamas didžiausią dėmesį skiriu aplinkos tyrinėjimui – noriu judėti kuo laisviau ir ieškoti unikalių kompozicijų nevaržomas sunkios įrangos. Fotoaparatas pasižymi 8,5 žingsnio IBIS vaizdo stabilizavimo sistema ir 66,8 MP jutikliu, todėl trikojį pasiimdavau retai, nes net ir fotografuojant su ilgu išlaikymu laikant rankose pavykdavo užfiksuoti neįtikėtinai ryškius kadrus.

Niekada anksčiau kelionėse nebuvau fiksavęs tiek mažai kadrų su skirtinga ekspozicija. Patobulintas 16 žingsnių dinaminis diapazonas leido daugumą scenų užfiksuoti viena ekspozicija ir visiškai pasikliauti, kad jutiklis išsaugos kiekvieną detalę – nuo tamsiausių šešėlių iki ryškiausių šviesulių. Dėl ryškesnio ekrano, naktiniam fotografavimui skirtų mygtukų su foniniu apšvietimu ir gerokai ilgesnio baterijos naudojimo laiko fotoaparatas atrodė ne kaip paprastas įrankis, o labiau kaip partneris, suteikęs ramybės ir leidęs visiškai susitelkti į akimirką.

Kraštovaizdžio fotografijoje įspūdingiausios akimirkos dažnai būna pačios trumpiausios. „Alpha 7R VI“ pašalina visas technines kliūtis, galinčias sutrukdyti greitai užfiksuoti pastebėtą akimirką. 66,8 megapikselių raiškos jutiklis praverčia ne tik didelio formato spaudai – jis suteikia kūrybinę laisvę perkadruoti ir apkarpyti vaizdą vėliau redaguojant nuotraukas. Tarsi kiekviename kadre slypėtų dar viena istorija. Be to, dėl įspūdingo dinaminio diapazono ir IBIS sistemos pagaliau galima nebesijaudinti dėl ekspozicijų keitimo ar trikojo naudojimo ir tiesiog susitelkti į kūrybą. Fotografams tai suteikia galimybę dirbti greičiau, operatyviau reaguoti į aplinką ir fiksuoti tekstūras bei tonų perėjimus taip, kaip niekad anksčiau.

„Alpha 7R“ serijos fotoaparatais naudojuosi jau beveik dešimtmetį. Nors žinau, kad kiekvienas atnaujinimas buvo didelis žingsnis į priekį, dar praėjusį mėnesį buvau įsitikinęs, kad „Alpha 7R V“ – absoliuti kraštovaizdžio fotografijai skirto fotoaparato viršūnė. Tačiau šis naujasis modelis įrodė, kad klydau, nes visais atžvilgiais suteikia kur kas pranašesnę patirtį. Labiausiai stebina tai, kad net po didžiulės techninės evoliucijos fotoaparatas išlaikė tą patį intuityvaus valdymo pojūtį, prie kurio esu įpratęs naudodamas „R“ serijos modelius. Dėl to galiu drąsiai ir žaibiškai reaguoti į kintančią šviesą visiškai nekeisdamas įprastos darbo eigos. Jis puikiai įsilieja į mano naudojamą „Sony“ ekosistemą, bet kartu užtikrina tokio lygio greitį ir detalumą, kad tik paėmęs šį fotoaparatą į rankas supratau, kiek daug erdvės dar buvo tobulėti.

Įgyvendindamas šį projektą „Alpha 7R VI“ išbandžiau ekstremaliomis sąlygomis: nuo spiginančio +30 °C Atakamos dykumos karščio iki stingdančio –18 °C Altiplano speigo. Dulkės, sniegas ir lietus fotoaparatui nesukėlė jokių problemų. O akinamoje druskožemių šviesoje naujasis, net tris kartus už pirmtaką ryškesnis elektroninis vaizdo ieškiklis (EVF) kadrų komponavimą pavertė tikru malonumu. Išbandžiau jį ir fotografuodamas laukinę gamtą: automatinio fokusavimo sistema veikė nepriekaištingai, todėl idealiai sufokusuoti vaizdą buvo itin paprasta. Tačiau tikrasis profesionalaus įrankio bruožas – kuo daugiau juo naudojiesi, tuo mažiau tenka apie jį galvoti. Jis tampa patikimu palydovu, kuris kaskart viską atlieka tobulai. Tikrai nesaugau savo įrangos pernelyg skrupulingai, todėl man reikia technikos, galinčios atlaikyti intensyvų tempą atokiose vietovėse. Visiškas pasitikėjimas, kad fotoaparatas bet kokiomis sąlygomis mano viziją pavers realiu vaizdu, yra būtent tai, kas leidžia pakylėti savo kūrybą į dar aukštesnį lygį.

Šiai kelionei susirinkau universalų keturių objektyvų rinkinį. „FE 12-24mm f/2.8 GM“ naudojau norėdamas išryškinti pirmąjį planą ir sukurti trimatį erdvės pojūtį nuo pirmojo iki antrojo plano. Astrofotografijai nepakeičiamas buvo „FE 14mm f/1.8 GM“ – jis idealiai tinka Paukščių Tako panoramoms. Kaip patikimas universalus objektyvas, beveik per visą kelionę ant fotoaparato liko uždėtas „FE 24-105mm f/4 G OSS“. Galiausiai nusprendžiau pasiimti „FE 70-200mm f/4 Macro G OSS II“ vien dėl jo lengvumo. Užuot nešiojęsis ilgesnį ir sunkesnį objektyvą, pasiklioviau galingu 66,8 MP jutikliu, suteikusiu galimybę prireikus apkarpyti vaizdą vėliau. Toks rinkinys leido užfiksuoti viską – nuo smulkiausių makrodetalių, laukinės gamtos ir žvaigždėto dangaus iki įspūdingų panoramų, ir visa tai – su ypač kompaktiška įranga.

Tai, kad negalime valdyti oro sąlygų, – vienas svarbiausių kraštovaizdžio fotografijos veiksnių. Dažnai sąlygos būna ne tokios, kokių tikėjomės, bet man kiekviena išvyka – jau laimėjimas vien dėl galimybės pabūti gamtoje. Išmokau priimti bet kokias sąlygas ir visada išgauti geriausią rezultatą. Mano patarimas – per daug nesikliauti tobula orų prognoze ar išankstinėmis nuostatomis, o tiesiog atsipalaiduoti ir prisitaikyti prie situacijos. Stebėkite, pajuskite ryšį su aplinka ir reaguokite. Kartais galimybė užfiksuoti puikų kadrą trunka vos sekundės dalį, todėl tą akimirką būtina turėti įrangą, kuria galite visiškai pasikliauti. Po šių savaičių, praleistų Altiplane, galiu nuoširdžiai pasakyti – tai geriausias mano kada nors naudotas fotoaparatas.