Kino filmo stiliaus dokumentinis filmas apie dykumą
Mikołaj Bakalarz
„Kleopatros paskutinė paslaptis“ yra epinė istorija apie dykumos tyrinėjimą ir nuotykius po vandeniu. Ją „National Geographic“ kanalui sukūrė „Lion TV“, o JAV filmą galima rasti „Disney+“ ir „Hulu“ platformose (vėliau šiais metais jis bus pasiekiamas visame pasaulyje). Dokumentinis filmas buvo kuriamas naudojant įvairias kameras, įskaitant „Sony FX9“, FX6 ir FX3. Apie filmo kūrimą šiame straipsnyje papasakos operatorius Mikołaj Bakalarz.
Mikołaj dirbo operatoriumi kuriant įvairius tarptautinius „Netflix“, „National Geographic“, „Sky“, „Discovery“, „Channel 4“, „Channel 5“, ITV ir BBC projektus. Jis taip pat filmavo muzikinius vaizdo klipus ir trumpametražius filmus. Nuo 2025 m. jis semiasi patirties dalyvaudamas Britų kinematografininkų draugijos mentorystės programoje. Šiame kino filmo stiliaus dokumentiniame filme, kurį režisavo Alex Kiehl („Netflix“ dokumentinis filmas „Mark Cavendish: niekada negana“, ARTE ir BBC dokumentinis filmas „Taikos dalelė“), pasakojama apie vienos moters siekį surasti kapą, kuriame palaidota viena iš paslaptingiausių senovės pasaulio asmenybių – karalienė Kleopatra. 15 mėnesių filmo kūrėjai sekė archeologę dr. Kathleen Martinez ir jos tyrėjų bei tyrinėtojų komandą, bandančią atskirti faktus nuo prasimanymų, tiesą nuo mitų ir rasti užuominų apie seniai prarasto kapo vietą.
Išankstiniai kūrimo darbai prasidėjo netrukus po populiaraus filmo „Kopa“, kurio veiksmas vyksta išgalvotoje dykumų planetoje Arakis, išleidimo. Pamatę stulbinančią Greig Fraser, ASC, ACS, kinematografiją ir atsižvelgdami į tai, kad didelė projekto filmavimo dalis greičiausiai vyks Egipto dykumose, dokumentinio filmo prodiuseriai negalėjo nepasiduoti įkvėpimui ir nusprendė pasitelkti panašiai dramatiškus vaizdus pasakojant šią istoriją. Operatorius Mikołaj prisimena, kad jis pasiruošimą šiam projektui pradėjo dar kartą žiūrėdamas filmą „Kopa“. Tada jis kruopščiai domėjosi, kaip filmas buvo filmuojamas. Jis taip pat naudojosi internetiniais ištekliais, tokiais kaip „ShotDeck“, siekdamas sužinoti kaip dykumos kraštovaizdžio ir šviesos grožis buvo užfiksuotas daugelyje kitų epinių filmų apie dykumų, pavyzdžiui, „Arabijos Lorensas“, „Pašėlęs Maksas“, „Sicario“ ir „Dingusios arkos plėšikai“. Šie tyrinėjimai padėjo jam išvystyti meninį požiūrį į projektą.
Vis dėlto šis filmas buvo filmuojamas tiek sausumoje, tiek po vandeniu. Neseniai dykumos šventykloje, siejamoje su Kleopatra, buvo aptikti tuneliai, vedantys į jūrą. Todėl prie ekspedicijos prisijungė garsus okeanografas, 1985 m. atradęs „Titaniką“, dr. Robert Ballard. Padedant Egipto kariniam jūrų laivynui, Kleopatros kapo paieškos išsiplėtė iki Viduržemio jūros gelmių. Tiek Mikołaj, tiek režisierius Kiehl buvo pasiryžę papasakoti šią istoriją kuo išsamiau ir kuo vizualiai patrauklesniu būdu. Siekdami tai padaryti, jie nusprendė visą filmą filmuoti naudodami tik senovinius fiksuoto židinio nuotolio objektyvus (priartinantys objektyvai buvo naudojami tik scenoms po vandeniu), ir tai suteikė vaizdams charakterio ir leido išskirti objektus mažesniame lauko gylyje, o prireikus – tamsoje plačiau atverti diafragmą.
„Šis metodas leido mums užfiksuoti stulbinančią, kino filmui tinkamą medžiagą ir puikiai atitiko mūsų planą leisti žiūrovams patirti jaudulį, kuris juntamas matant ekspediciją iš pirmojo asmens perspektyvos.“
Filmuojant buvo daugiausia naudojama „Sony FX9“, o kai reikėjo kompaktiškesnių ar lengvesnių kamerų, taip pat buvo dažnai naudojamos „Sony FX6“ ir FX3.
„Viena puiki „Sony“ kamerų funkcija yra „Clear Image Zoom“ priartinimo funkcija, kurią turi FX6 ir FX3 modeliai. Taip pat praverčia galimybė perjungti 3 nuskaitymo režimus naudojant FX9 modelius, nes tai suteikia man šiek tiek laisvės pakeisti kadro dydį, jei reikia užfiksuoti siauresnį kadrą, ir perjungti jutiklio nuskaitymo režimą iš viso kadro į S35, tuo pačiu išsaugant labai aukštą kokybę. Filmuojant dokumentinius filmus dažnai neįmanoma sustoti ir pakeisti objektyvo ir nėra antros galimybės užfiksuoti kadrą.“
Filmuojant dykumoje, kur saulė aukštai danguje, šviesa atsispindi nuo smėlio, užpildydama daugelį šešėlių, ir ši šviesa dažnai būdavo pernelyg ryški. Kadangi tai buvo be scenarijaus kuriamas dokumentinis filmas, komanda turėjo būti itin mobili ir nebuvo įmanoma naudoti didelių ar sudėtingų apšvietimo sistemų. Kiek įmanoma, archeologai buvo filmuojami anksti ryte arba vėlyvą popietę, o veiksmas buvo apšviestas iš galo arba iš šono. Šis auksinės valandos stilius pabrėžė natūralaus kraštovaizdžio grožį ir sustiprino epinį istorijos pobūdį.
Vis dėlto filmas buvo filmuojamas ne tik sausumoje...
„Unikalus šios produkcijos aspektas buvo kontrastas tarp tuo pačiu metu vykdomų ekspedicijų po vandeniu ir sausumoje. Daugumoje archeologinių filmų pagrindinis dėmesys skiriamas sausumai, tačiau čia turėjome įveikti iššūkį ir dirbti dviejose visiškai skirtingose aplinkose išlaikydami nuoseklų viso filmo stilių.“
Siekdamas išlaikyti tokį nuoseklumą, Mikołaj nurodė povandeninio filmavimo komandai filmuoti atsukus kamerą į saulę, kad vaizdas būtų apšviestas iš galo, ir rasti kūrybiškų būdų užfiksuoti ir atskleisti, kas vyksta ir kas atrandama po vandeniu.
„Norėjome ne tik parodyti tai, kas vyko priešais mus, bet ir leisti žiūrovams patirti paslaptingus ir įspūdingus įvykius, vykstančius jų akyse, taip, kaip juos realiuoju laiku patyrė narai ir archeologai. Dažnai filmavau ištisas scenas vienu židinio nuotoliu, aktyviai judėdamas iš vienos vietos į kitą, klausydamasis ir fiksuodamas veiksmą, keisdamas filmavimo kampus ir užtikrindamas, kad užfiksuojami dinamiški ir jaudinantys vaizdai. Galutinis tikslas buvo sukurti filmą, kuris būtų epinis, gražus ir jaudinantis, ir išlaikyti autentiškumą ir intymumą.“
Sausumoje buvo dažnai naudojama ne tik FX9, bet ir „Sony FX6“ bei FX3, kai prireikdavo mažesnės ar lengvesnės kameros. Kartais kameros būdavo naudojamos kartu su senoviniais objektyvais iš asmeninės Mikołaj kolekcijos.
„Mano FX3 pasirodė esanti puiki maža C tipo kamera, kuri kartais leido užfiksuoti kadrus, kurių nebūčiau galėjęs užfiksuoti didesnėmis kameromis. Pavyzdžiui, kadrus, užfiksuotus pakabinus kamerą nuo laivo borto arba įdėjus ją į dėklą ir taškantis jūroje. Dėl mažo dydžio ir labai paprasto bei intuityvaus valdymo galėjau perduoti kamerą kitiems komandos nariams, kad jie užfiksuotų papildomus kadrus, pamatę ką nors gražaus, taip suteikdamas kitiems žmonėms galimybę įsitraukti į filmavimo procesą. Be to, ji atliko labai gero fotoaparato funkciją.“
Kadangi neseniai buvo rastos su karaliene Kleopatra susijusios statulos, monetos ir į jūrą vedantys tuneliai, Taposiris Magna šventykla, esanti netoli Aleksandrijos, tapo ypač svarbia filmo dalimi. Mikołaj buvo labai svarbu nufilmuoti archeologę Kathleen Martinez, tyrinėjančią šventyklą ir jos tamsius tunelius, kino filmo stiliumi, kad žiūrovai jaustųsi lyg būdami ten ir atrasdami tunelius kartu su ja. Užuot visiškai apšvietęs tunelius didelėmis ryškiomis šviesomis, Mikołaj nusprendė sukurti kino filmui tinkančius vaizdus ir didesnį paslapties pojūtį, pasitelkdamas FX serijos kamerų dvigubą ISO funkciją, kad būtų užtikrintas pakankamas jautrumas filmavimui tik tyrinėtojos telefono šviesoje, jai lendant vis giliau į tamsias ir siauras angas.
Manau, kad mano darbas atskleidžia „Sony“ kamerų galią ekstremaliomis sąlygomis. Filmavome beveik 51 °C karštyje Sacharos dykumoje ir nesusidūrėme su jokiomis problemomis. Filmavome po žeme, šviečiant tik telefonui, ir tai parodo, kaip gerai kamera veikia esant prastam apšvietimui, o XAVC-I kodekas užtikrina, kad būtų sukurti gražūs, kino filmui tinkantys vaizdai, naudoti visam kūriniui.“
