Mano vardas – Nikola Krstićius, kuriu filmus jau daugiau nei 11 metų. Per šį laiką filmavau beveik visuose žemynuose – nuo reklamų ir filmų turistinėms agentūroms iki dokumentinių filmų ir trumpametražių kūrybinių projektų. Man filmų kūrimas visada reiškė istorijų aptikimą netikėtose vietose, kuriose susikerta gamta, kultūra ir žmogiškasis ryšys ir yra sukuriama kažkas nepamirštamo. Būtent tai patraukė mane į Kirgiziją. Tai šalis, apie kurią planuodami kelionę pagalvoja nedaugelis žmonių, bet būtent todėl ir norėjau ten nuvykti. Ši atoki, atšiauri ir tebegyvuojančių tradicijų kupina šalis atrodė kaip tobula vieta nuotykiui.

Kūrybinė vizija ir įkvėpimasKibirkštis, įžiebusi šio trumpametražio filmo kūrimą, buvo idėja patyrinėti vietą, kurioje vis dar jaučiamas paslaptingumas. Kirgizijoje vyrauja laukiniai kalnai, paslėpti slėniai ir klajoklių šeimos, kurių gyvenimo būdas nesikeitė šimtus metų. Norėjome užfiksuoti tą gyvenimo ritmą ir pasidalinti juo kinematografiniu būdu, tuo pačiu metu išbandydami, kiek daug galime pasiekti naudodami kompaktišką filmų kūrimo įrangos komplektą. Istorija vystėsi natūraliai. Iš pradžių tik dokumentavome klajoklių gyvenimą. Tačiau keliaujant pasakojimą pradėjo formuoti netikėti iššūkiai: įstrigome purve prieš filmuodami medžioklę su ereliais leidžiantis saulei, mūsų automobilis sugedo 3 000 metrų aukštyje, susidūrėme su staigiomis audromis, kurios pavertė kelius upėmis. Tačiau pavertėme šias kliūtis istorijos dalimi. Ir, žinoma, visa tai nebūtų buvę įmanoma be mano nedidelės, tačiau atsidavusios komandos. Filmavimas tokiose atokiose vietose nėra darbas vienam žmogui – tam reikia komandos. Man pasisekė, kad su manimi buvo Alenas Tkalcecas ir kiti. Mūsų darbą lėmė ir pati kamera. „Sony FX2“ suteikė man pasitikėjimo kurti filmą minimalistiniu būdu: su nedidele komanda, minimaliu įrangos kiekiu ir turint laisvę improvizuoti. Didžiausias iššūkis? Nenuspėjamumas. Dvi savaitės kalnuose reiškė, kad neturėjome galimybės gauti jokios pagalbos – jei kas nors sugesdavo, turėdavome tai sutaisyti arba rasti sprendimą vietoje. Būtent šioje situacijoje FX2 įrodė savo vertę. Ši kamera yra patikima, universali ir pakankamai lengva nešiotis visur. Su ja galėjome filmuoti nesustodami nepaisant aplinkybių.Darbas su „Sony FX2“Pirmas dalykas, kurį pastebėjau paėmęs FX2, buvo jos dydis. Ji kompaktiška ir lengva, tačiau vis tiek turi visą „Cinema Line“ serijos DNR. Šis savybių derinys puikiai tiko Kirgizijoje, kur valandų valandas keliavome pėsčiomis, ant nugarų nešdamiesi įrangą, ir nuolat derinome suplanuotus filmavimus su staigiomis improvizacijomis. Dar vienas didžiulis privalumas buvo tas, kad FX2 funkcionavo kaip visavertis dvejopo naudojimo įrankis – kino kamera ir fotoaparatas viename. Man nereikėjo nešiotis papildomo fotoaparato vien nuotraukoms. Kadangi galėjau fiksuoti tiek profesionalius vaizdo įrašus, tiek aukštos raiškos nuotraukas vienu prietaisu, mano įrangos komplektas buvo lengvesnis, paprastesnis ir daug efektyvesnis. Tokios funkcijos kaip dinaminis aktyvus stabilizavimas leido filmuoti laikant kamerą rankose, kai nebuvo galimybės pastatyti trikojo ar stabilizatoriaus. Dvigubo bazinio ISO režimas gelbėjo filmuojant naktį, pavyzdžiui, kai filmavome vietinius muzikantus, grojančius aplink didžiulį laužą kalnų viduryje. Taip pat džiaugiausi, kad buvo labai paprasta perjungti tarp fotografavimo ir filmavimo režimų. Dėl 33 megapikselių jutiklio ir specialaus fotografavimo / filmavimo mygtuko, galėjau bet kada užfiksuoti aukštos raiškos vaizdus, nepertraukdamas filmavimo proceso. Kamera taip pat turi „Super 35“ režimą. Tai viena iš labiausiai neįvertintų funkcijų. Turėdami tokį objektyvą kaip FE 24–70 mm f/2,8 GM II, staiga galite filmuoti su 105 mm objektyvo diapazonu, neprarasdami kokybės. Toks lankstumas labai pravertė filmuojant dokumentiniu stiliumi. Iš pradžių skeptiškai vertinau šios kompaktiškos kameros galimybes susidoroti su tokiu sudėtingu filmavimu. Kelionės pabaigoje supratau, kad taip pripratau prie FX2, jog ji tapo mano mėgstamiausia kamera.

Techniniai ir kinematografiniai metodaiŠiam projektui naudojome FX2 kartu su įvairiais „Sony G“ ir „G Master“ objektyvais, kad galėtume nufilmuoti bet kokią situaciją:

• FE 16 mm f/2,8 G – platiems peizažams ir įtraukiančioms scenoms.
• FE 16–35 mm f/2,8 GM II – dinamiškiems kadrams, filmuotiems laikant kamerą rankose.
• FE 24–70 mm f/2,8 GM II – mano pagrindinis objektyvas, kurį naudojau 80 % laiko.
• FE 28–70 mm f/2 GM – mūsų portretinis objektyvas ir koziris esant silpnam apšvietimui.
• FE 70–200 mm f/2,8 GM OSS II su 2x telekonverteriu – naudotas filmuoti toli esančius laukinius gyvūnus ir „Kok Boru“ žaidimą su žirgais.

Garsui įrašyti naudojome ECM-B1M mikrofoną. Tai buvo puikus lengvas sprendimas, leidęs kokybiškai užfiksuoti garsą keliaujant. Su šiuo komplektu galėjau užfiksuoti kadrus, kurių nebūčiau galėjęs nufilmuoti su kita įranga. Pavyzdžiui, laikant kamerą rankose filmuoti stambaus plano kadrai, kuriuose užfiksuoti žmonės Karakolo gyvūnų turguje, atrodė natūraliai, nes FX2 nėra atgrasi. Vietiniai juokėsi kartu su mumis, net ir kraudami ožkas į automobilio bagažinę. O kai Alenas savanoriškai pasisiūlė sudalyvauti „Kok Boru“ žirgų imtynėse, stabilizavimo funkcija ir „Super 35“ diapazonas leido nufilmuoti medžiagą, kurią žiūrint atrodo, lyg būtum pačiame veiksmo centre. Vaizdo kokybė ir „Sony“ spalvų technologija suteikė mums tvirtą kinematografinį pagrindą. Net ir esant atšiaurioms sąlygoms, dideliame aukštyje, akinamai šviečiant saulei ar krentant giliems šešėliams, failai išlaikė neįtikėtiną detalumą ir dinaminį diapazoną.Meniškumas ir auditorijaTikiuosi, kad šio filmo žiūrovai supras, kiek daug grožio ir tradicijų tebeegzistuoja vietose, apie kurias retai pagalvojame. Kirgizija yra laukinė, kupina iššūkių ir kartais negailestinga, tačiau todėl ji ir įkvepia. Taip pat tikiuosi, kad filmas parodys pradedantiesiems kūrėjams, jog norint papasakoti prasmingas istorijas nereikia didelių komandų ar įmantrios įrangos. „Sony FX2“ įrodo, kad galima išlaikyti įrangos komplektą kompaktišką, prisitaikyti prie bet kokios situacijos ir vis tiek pasiekti profesionalios kokybės rezultatus. Mano nuomone, tokie įrankiai formuoja trumpametražių ir nepriklausomų filmų kūrimo ateitį. Jie leidžia mums būti judriems, keliauti mažiau apsikrovus ir sutelkti dėmesį į kūrybiškumą, o ne į logistiką. Mano patarimas kitiems filmų kūrėjams: nebijokite eksperimentuoti su nauja įranga. Išbandykite ją nepatogiose situacijose. Atrasite ne tik tai, ką gali kamera, bet ir tai, ką galite pasiekti, kai įrankiai leidžia jums sutelkti dėmesį į istoriją.

Baigiamosios mintysŽvelgiant atgal, filmavimas Kirgizijoje buvo vienas sunkiausių ir labiausiai pasitenkinimą teikiančių projektų, kokių esu ėmęsis. Trys savaitės atrodė kaip du mėnesiai. Jos buvo kupinos iššūkių, netikėtumų ir nepamirštamų akimirkų. Visos kelionės metu FX2 visada buvo po ranka. Tačiau tiek pat svarbūs kaip ir įranga buvo žmonės, su kuriais leidausi į šią kelionę. Keliavimas su Alenu Tkalcecu ir likusia komanda pavertė šią patirtį nepamirštama. Jie patyrė tuos pačius iššūkius, dalijosi tomis pačiomis linksmomis akimirkomis ir nusivylimais, ir kartu mes suteikėme istorijai gyvybės. Tai, kas prasidėjo kaip eksperimentas, baigėsi tuo, kad suradau kamerą, kurios nenorėjau paleisti iš rankų. Manau, kad tai didžiausias komplimentas, kurį galiu duoti.

Ypatinga padėka komandai:Nikola Krstićius:https://www.instagram.com/nickrsticAlenas Tkalcecas: https://www.instagram.com/be_mesmerized/Stjepanas Dolenecas: https://www.instagram.com/be_mesmerized/ Galite peržiūrėti visą Nikola vaizdo įrašą čia.