Apledėjęs kalnas, besileidžiantis į vandenyną

Akmenų kandžiotojas

Ismaele pradėjo kaip laukinės gamtos fotografas, o jo darbai buvo publikuojami tarptautiniuose žurnaluose ir pripažinti konkursuose, tokiuose kaip „Nikon“ ir „National Geographic“. Persikėlęs į Trumsę, jis sutelkė dėmesį į filmų apie Arktį kūrimą. Pirmieji du jo trumpametražiai dokumentiniai filmai laimėjo apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose ir buvo rodomi per Italijos nacionalinį transliuotoją RAI. Jo debiutinis pilnametražis filmas „Arkties mėlyna“ (angl. „Arctic Blue“) yra kuriamas gaunant NFI (Norvegijos kino instituto), FFN (Trumsės tarptautinio kino festivalio programos „Filmai iš Šiaurės“) ir kitų paramą. Filmo idėja buvo plėtojama „ESoDoc“ bei „Documentary Campus“ programose ir laimėjo pagrindinius prizus „North Pitch“ ir „Wildscreen 2024“ idėjų pristatymo sesijose. 2025 m. Ismaele pristatė naują trumpametražį filmą „Akmenų kandžiotojas“ (angl. „Stone Biter“), kurio kūrimas buvo remiamas pagal „My World Film Grant“ programą. Jis taip pat dirba laisvai samdomu operatoriumi bei drono pilotu ir bendradarbiauja su BBC NHU, „Silverback“, „Plimsoll“ ir „DocLights“, o jo darbai transliuojami „Netflix“, „BBC Studios“, SVT, NDR ir ORF.

Kas iš pradžių įkvėpė kurti filmą?Filmas prasidėjo nuo asmeninės svajonės pasinerti po Arkties paviršiumi ir nufilmuoti vilkžuves vešliuose rudadumblių miškuose. Tačiau vietoj to radau nederlingą jūros dugną, kurį nusiaubė padidėjusi jūrų ežių populiacija. Šis šokas tapo įkvėpimo kibirkštimi. Norėjau suprasti, kas nutiko ir, dar svarbiau, kas dėl to daroma. Ta nusivylimo akimirka tapo istorijos atspirties tašku.Gal galite šiek tiek papasakoti apie istoriją – kokias temas ar emocijas siekėte nagrinėti?Filme „Akmenų kandžiotojas“ nagrinėjama įtampa tarp netekties ir vilties jausmų. Tai kelionė po nykstančią ekosistemą, bet kartu ir atsparumo – tiek žmogiškojo, tiek ekologinio – paieškos. Norėjau užfiksuoti ne tik aplinkos krizę, bet ir tylų žmonių, bandančių pakeisti situaciją, ryžtą. Filme pasakojama apie pasirinkimą imtis veiksmų, net kai tikimybė pasiekti tikslą neatrodo didelė.

Vyras, filmuojantis prie užšalusio vandenyno

Kaip idėja išsivystė nuo koncepcijos iki scenarijaus? Ar pati kamera išvis paveikė istoriją?Iš pradžių tai buvo paprasta istorija apie laukinę gamtą – tik aš, vilkžuvė ir rudadumbliai. Tačiau pradėjus filmuoti, pagrindine istorija tapo gyvybės stygius Kamera tapo ne tik įamžinimo, bet ir tyrinėjimo įrankiu. Ji nuvedė mane pas narus, mokslininkus ir bendruomenes, dirbančias po paviršiumi, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Scenarijus vystėsi dėl šios kelionės – reagavau į daugiau dalykų nei iš anksto planuota.Koks buvo didžiausias iššūkis filmuojant ir kaip įranga padėjo jį išspręsti?Didžiausią iššūkį kėlė filmavimas šaltuose ir nestabiliuose Arkties vandenyse, dažnai esant labai ribotam matomumui. Svarbiausia buvo laiko pasirinkimas ir pasiruošimas. Man labai padėjo lengvasvorės „Sony“ kameros, galinčios filmuoti esant prastam apšvietimui, ir kompaktiški povandeniniai dėklai, kurie man leido būti greitam, tyliam ir išlaikyti reakciją po vandeniu. Be tokios įrangos nebūčiau galėjęs užfiksuoti subtilių ekosistemos detalių ar intymių akimirkų su ją atkūrinėjančiais žmonėmis.

Vyras, laikantis „Sony“ kamerą povandeniniame dėkle

Ar kokios nors konkrečios kameros funkcijos padėjo sukurti konkretų vaizdą ar nuotaiką?Taip, filmuojant „Akmenų kandžiotoją“ buvo svarbu sukurti meditatyvų, įtraukiantį vizualinį toną. Filmavimas „S-Log3“ režimu naudojant tiek „Sony Alpha 7S III“, tiek „Alpha 7 IV“ kamerą leido išlaikyti detales tiek šešėliuose, tiek šviesiose vietose ir suteikė man lankstumo kuriant filmo nuotaiką po filmavimo. Naudojau XAVC S-I kodeką, įrašinėdamas 10 bitų 4:2:2 formatu, kuris leido sukurti neįtikėtinai sodrių spalvų failus spalvų gradavimui. Viso kadro jutiklio lauko gylio valdymas padėjo išskirti subtilias tekstūras, tokias kaip dreifuojantys rudadumbliai ir jūros ežiai, ir kiekvienam kadrui suteikti intymumo ir emocinio svorio.Kaip kamera veikė sudėtingomis sąlygomis – esant prastam apšvietimui, greitai judant, šaltoje aplinkoje?Ji veikė puikiai. Po vandeniu naudojau „Alpha 7S III“. Labiausiai pravertė jos dvigubo vidinio ISO funkcija (ypač nustačius 12 800 jautrumą). Tai leido man užfiksuoti tinkamą, detalią filmuotą medžiagą esant itin prastam apšvietimui, o tai yra būtina Arkties vandenyse, kur labai mažai natūralios šviesos. Virš vandens „Alpha 7 IV“ automatinis fokusavimas buvo toks tikslus, kad galėjau be vargo sekti judančius objektus, pavyzdžiui, dirbančius vietinius narus ar mokslininkus. Man taip pat patiko „Alpha 7 IV“ apkarpymo režimas 4K raiška – jis leido greitai pakeisti židinio nuotolį nekeičiant objektyvų ir suteikti lankstumo dinamiškoms scenoms.

Mėlynos spalvos žuvis, besiilsinti vandenyno dugne

Abi kameros įspūdingai atlaikė šaltas Arkties oro sąlygas. Labai padėjo „Sony NP-FZ100“ baterijos – galėjau ilgai filmuoti, net ir po vandeniu, nesijaudindamas, kad žemoje temperatūroje jos išsikraus.Kokius objektyvus, mikrofoną ir įrangą naudojote kartu su šiomis kameromis? Ar ši įranga atvėrė naujas vizualines galimybes?Naudojau įvairius „Sony“ objektyvus, kad suteikčiau filmui platų vizualinį diapazoną. Po vandeniu naudojau kompaktišką ir universalų „FE 28-70mm f/3.5-5.6“. Virš vandens daugiausia naudojau „FE 24-70mm f/2.8 GM II“, filmuodamas tiek interviu, tiek stebėjimo scenas, o „FE 100-400mm f/4.5-5.6“, kartu su 1,4 karto priartinančiu telekonverteriu, leido man suglausti kraštovaizdžius ir užfiksuoti toli esančių laukinių gyvūnų elgesį. Visų šių objektyvų ryškumas ir stabilizavimo bei automatinio fokusavimo funkcijos padėjo greitai prisitaikyti tiek sausumoje, tiek laive, tiek po vandeniu. Garsui įrašyti naudojau „Sony ECM-B10“ mikrofoną, kuris, nors ir kompaktiškas, suteikė stebėtinai aukštos kokybės garsą. Kadangi jis pasižymi lengva konstrukcija, įrangos komplektą galėjau lengvai nešioti ir surinkti, o tai itin svarbu vienam filmuojant nenuspėjamomis Arkties sąlygomis. Kompaktiška sistema, sudaryta tik iš „Sony“ komponentų, leido man išlikti judriam ir reaguoti neprarandant kokybės.

Vyras, stovintis priešais kalną su savo filmavimo įranga

Kaip vaizdo kokybė ir spalvų mokslas padėjo sukurti filmo toną?„Sony“ spalvų mokslas suteikė man natūralią, santūrią paletę, kurios norėjau. Arktyje šviesa dažnai būna švelni, išsklaidyta ir mažai kontrastinga, o tokios sąlygos reikalauja subtilaus valdymo. Kameros gražiai perteikė šiuos tonus, ypač odos tonus ir povandeninius atspalvius. Failai buvo pakankamai patvarūs, kad galėčiau visiškai kontroliuoti spalvos gradavimą ir kartu tiksliai perteikti aplinką. Toks realizmas buvo būtinas siekiant perteikti tylų istorijos skubumą ir netekties, atsparumo bei trapios vilties jausmus.Kokį patarimą duotumėte kitiems filmų kūrėjams, norintiems eksperimentuoti su „Sony“ įranga?Pasitikėkite sistema – ji sukurta lankstumui ir kūrybiškumui. Nesvarbu, ar filmuojate miesto centre, ar po Arkties ledu, „Sony“ įranga gali prisitaikyti prie jūsų vizijos ir netrukdyti dirbti. Mano patarimas: išmokite kuo geriau išnaudoti tokias funkcijas kaip „S-Log3“ režimas, dvigubas ISO, apkarpymo režimas 4K raiška ir automatinis fokusavimas realiuoju laiku – jos gali suteikti naujų galimybių, ypač greitai besikeičiančioje ar atokioje aplinkoje. Taip pat nenuvertinkite baterijos veikimo laiko ir įrangos mobilumo, ypač jei filmuojate ekstremaliomis sąlygomis. Kuo mažiau jaudinatės dėl įrangos, tuo labiau galite sutelkti dėmesį į istorijos pasakojimą.

KomandaVaizdo įrašas apie filmo kūrimą