Kokia yra dokumentinę fotografiją kuriančio fotografo užduotis? Siekti tiesos? Paversti laukinius žmogaus patirties kraštutinumus kuo nors, kas rezonuoja? Reaguoti į tai, kas juos žavi, pačiu autentiškiausiu būdu? Dėl vieno galime būti tikri – Brendan de Clercq Nyderlandų nacionalinio baleto užkulisių vaizdai atitinka visas šias sąlygas.

Brendan nuo seno žavisi šokiu ir šokėjais. „Kai buvau vaikas, man patiko breiko šokiai, – pasakoja jis, – o kai tapau fotografu, tai peraugo į estetinį judesio vertinimą. Šiandien, nesvarbu, tai būtų mano dokumentiniai darbai, mada, gatvės vaizdai ar net portretai, iškart atkreipiu dėmesį į tai, kaip žmogus juda, kaip jis stovi ir vaikšto.“

Tai mus atveda prie baleto – tikslaus judesio ir techninio žodyno spektaklio. Ne todėl, kad Brendan norėjo sukurti archetipinių šokio vaizdų seriją. „Nesu iš tų, kurie nori fotografuoti scenoje ar net kurti iki tobulumo surežisuotas nuotraukas. Noriu pamatyti, kas slypi už spektaklio. Treniruotes, stresą ir atlikėjų kovą. Tačiau noriu parodyti ir jų grakštumą.“

Ką tuomet reiškia tobulumas dokumentinėje fotografijoje? „Tai nuotrauka, kuri žiūrovą sujungia su istorija, – atsako Brendan, – o tai reiškia, kad nesvarbu, ar nuotrauka šiek tiek neaiški, ar kad nuotraukoje yra mano šešėlis, ar kad apšvietimas griežtas. Ji tiesiog turi komunikuoti. Man labai pasisekė, kad gavau galimybę taip fotografuoti Nacionalinį baletą, nes paprastai fotografuoti užkulisių neleidžiama, be to, reikia kelių etapų patvirtinimo. Tačiau jie suprato mano darbą ir tai, kad, jei paliks mane, bus gražu.“

Brendan iš dalies stengiasi užmegzti ryšį su fotografuojamais asmenimis, ir niekur kitur tai nepasimato aiškiau nei jo nuotraukoje, kurioje Maya, atlikusi pagrindinį vaidmenį trupės spektaklyje „Gulbių ežeras“, sėdi ramiai susimąsčiusi kamputyje scenos šone. „Žinau, kaip kalbėtis su žmonėmis, ir galiu greitai užmegzti su jais ryšį. Štai kodėl esu portretų fotografas. Su Maya jau buvome užmezgę gerus santykius, todėl šioje nuotraukoje tiesiog paprašiau jos atsisėsti ir pagalvoti apie savo kelionę.“

„Ji, kaip ir aš, – tęsia jis, – vaikystėje persikėlė į naują šalį, tačiau jos galvoje taip pat buvo baleto treniruočių svoris. Net jai sėdint, jos kūnas instinktyviai pozuoja ir ji patempia pirštus. Taigi, kai ji žiūrėjo į tolį, galvodama apie savo pačios istoriją, tuomet ir nufotografavau. Tą tylią akimirką, kai matosi jos grakštumas ir kartu vidiniai neramumai.“

Daugiausia kurdamas nespalvotai (šis stilius supaprastina ir suteikia autentiškumo), Brendan žinojo, kad šis efektas patiks ne tik jam, bet ir jo fotografuojamiems asmenims. „Užaugau tamsiajame kambaryje, tėvas spausdindavo nespalvotas nuotraukas ir žiūrėjo „Magnum“ nuotraukas, todėl nespalvotas stilius yra dalelė manęs. Tačiau jis taip pat yra ir dalelė scenos meno. Tai James Dean ir Marylin Monroe, „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, o baleto šokėjams – Nureyev ir Fonteyn.“

Be to, pasirinkęs dokumentinę fotografiją, fotografas retai kada visiškai kontroliuoja vietą ar šviesą, ir tai tikrai buvo Brendan atvejis. Tačiau tai nesvarbu, jei fotografas turi fotoaparatus ir objektyvus, galinčius prisitaikyti. „Nepasirinksi, kada akimirkos įvyks, – sutinka jis, – bet turi būti pasiruošęs. Šiam projektui naudojau „Sony Alpha 7R III“, ir nors nuo to laiko perėjau prie „Alpha 7R IV“ ir „Alpha 7R V“ fotoaparatų, mane vis dar traukia raiškos ir automatinio fokusavimo derinys.“ „Galiu apkarpyti ar spausdinti didelius vaizdus ir žinau, kad juose yra labai daug detalių, o tokiose situacijose kaip baletas žinau, kad fotoaparatas užtikrins tokią kokybę, kokios šios akimirkos nusipelno.“

Brendan sako, kad, net dirbant su judančiais objektais ir esant prastam apšvietimui, „reikia aiškiai sufokusuoti akis, nes būtent jose yra istorija“. Laimei, būtent tai ir užtikrina šių fotoaparatų akių aptikimo automatinio fokusavimo sistemos, net jei šokėjai buvo šešėlyje arba sukosi judėdami.

Šiose situacijose Brendan naudoja greitus „Sony“ objektyvus, įskaitant „FE 24-70 mm f/2.8 GM“ ir „FE 35 mm f/1.4 ZA“. „Daugiau šviesos – greitesnis fokusavimas, – aiškina jis, – o šių objektyvų didelės diafragmos būtent tai ir užtikrina.“ „Man patinka 24–70 mm objektyvo universalumas ir jo pastovus šviesumas. Tai objektyvas, kurį visada turėčiau savo krepšyje. O su 35 mm objektyvu galiu fotografuoti tamsoje, ir fonas tiesiog ištirpsta esant maksimaliai diafragmai, todėl objektas gali atrodyti ikoniškai beveik bet kur.“

„Tokie projektai man grąžina meilę fotografijai, – baigdamas priduria Brendan. – Tai galimybė atspindėti kitų aistrą per savo fotografiją, reaguojant į jų talentus, emocijas, praradimus ir pasiekimus. Noriu pažvelgti į žmonių gyvenimus ir išsaugoti jų istorijas, o mano „Alpha“ įranga yra labai svarbi dalis siekiant šio tikslo.“