„Dauguma žmonių, – sako Chris Schmid, – nesusidaro platesnio vaizdo.“ Tai, žinoma, galima pasakyti apie daugelį dalykų, tačiau šiuo atveju kalbama apie laukinių gyvūnų fotografavimą – būtent apie aplinką, įprotį ir istorijų pasakojimą.
„Fotografuodami safariuose, žmonės didžiąją laiko dalį dirba ir nesimėgauja akimirka. Jie tarsi pildo kontrolinį sąrašą: „Noriu pamatyti tą, tą ir tą“, todėl pabūna penkias minutes šalia liūto, atsiduria kuo arčiau, nufotografuoja portretą ir pasišalina. Tačiau taip elgdamiesi jie nepamato to, kas geriausia, visų detalių; debesų, peizažo, medžių, zebrų. Jie nepamato tikrojo gyvūno gyvenimo, konkurencijos ir kovos už išlikimą.“
Chris fotografuoja kitaip. Daugiausia dėmesio jis skiria dokumentuodamas objektus kaip jų aplinkos dalį, o ne bevardžius portretus; jis sukuria be galo detalias apybraižas, parodo, kaip gyvūnai gyvena ir miršta. Atskleidžia tikrąją tiesą apie laukinę gamtą. Laikydamasis tokio požiūrio, jis padarė nepaprastų laukinių gyvūnų nuotraukų ir nufilmavo dokumentinių filmų. Vis dėlto, jis mano, kad taip dirbant reikia daug energijos ir atsidavimo, nes „jei nebūsite kaip reikiant užsidegę, neišgyvensite; turite atiduoti viską, kad galėtumėte atsidurti tose vietose ir praleisti valandų valandas stebėdami“.
Taigi kaip jis atsidūrė čia kaip fotografas? Chris pradėjo fotografuoti tai, ką išmanė ir kas buvo jo aistra. „Iš tikrųjų pradėjau dirbti kaip sporto fotografas, – sako Chris. Buvau plaukikas, todėl fotografuodavau plaukimą, nes, mano manymu, jei nori gerai atlikti darbą, turi žinoti, ką fotografuoji.“
Fotografavau 2012 m. Londono olimpiados renginius, bet man kažkas netiko. Visą savaitę sėdite toje pačioje vietoje, toje pačioje kėdėje... negalite būti itin kūrybingi. Po to nuvykau į Namibiją ir įsimylėjau gamtą ir laukinius gyvūnus. Jaučiau, kad darau tai, ką noriu daryti, ir kad tai naudinga. Fotografuodami sportą konkuruojate su kitais fotografais, o fotografuodami laukinius gyvūnus, galite jiems padėti.“
Laimė, būdamas sporto fotografu jis įgijo įgūdžių, kurie dabar praverčia fotografuojant laukinius gyvūnus. „Žinoma, turite būti greiti ir pasirinkti tinkamą laiką akimirkai užfiksuoti. Jei norite pasakoti geras istorijas apie sportą, turite žinoti, ką fotografuojate. Tas pats pasakytina ir apie laukinius gyvūnus; reikia būti susipažinusiems su jų elgsena, todėl praleidžiu kiek įmanoma daugiau laiko su tuo pačiu liūtų būriu ar gepardų šeima. Taip galima susidaryti įspūdį apie jų tikrąjį gyvenimą.“
Pasak Chris, jis gali praleisti tris savaites sekdamas tą pačią gepardų gaują – taip jis geriau supranta gyvūnus ir užfiksuoja tikroviškus vaizdus. Laikas, praleistas kartu, padeda kurti istoriją.
„Neseniai sekėme gepardo patelę su jaunikliu ir, mums praleidus tiek daug laiko kartu, vieną naktį ji atėjo prie automobilio, paliko jauniklį ir leidosi į medžioklę. Jei pafotografuosite ir išvažiuosite, to nepatirsite.“
Kantrybės trūkumas, o galbūt negalėjimas praleisti daugiau laiko su gyvūnais, yra viena didžiausių klaidų, kurias daro pirmą kartą fotografuojantys safaryje. „Atminkite, kad negalite būti visur iš karto. Išsirinkti tai, ką norite užfiksuoti, yra žaidimo dalis. Visą dieną bėgiodami iš vienos vietos į kitą galite užfiksuoti keletą gerų kadrų, tačiau nepamatysite, kaip gyvūnai elgiasi – tai yra tikrasis atpildas už darbą.“
Jei nebūsite išrankūs, iš fotomedžioklės grįšite su glėbiu vienodų nuotraukų ir „tai suprantama. Ypač, kai safaryje esate pirmą kartą, norite užfiksuoti viską. Tačiau trečią ar ketvirtą dieną būsite gudresni.“ Chris priduria: „Prieš nuspausdami užrakto mygtuką, turite pagalvoti: „Ar ši akimirka verta tapti nuotrauka? Ar geriau ją pasilikti sau?“ Jei negaliu apjungti trijų komponentų: kompozicijos, apšvietimo ir istorijos – nefotografuoju.“
Ar dirbant šalia gyvūnų kyla problemų? Ar darbas turi įtakos jų elgesiui? Galbūt nuotraukos tampa mažiau tikroviškos? „Nemanau, – sako Chris. Elgiuosi pagarbiai ir nenoriu per daug priartėti ir atkakliai siekti ryšio, kaip daro kai kurie kiti fotografai. Esu stebėtojas. Nenoriu kliudyti. Nesame čia, kad tiesiogiai keistume jų gyvenimą, tai darome per nuotraukas, ir nenorime trikdyti jų elgsenos.“
Būdamas nutolęs nuo fotografuojamų objektų, Chris užfiksuoja gyvūnus natūraliau jų aplinkoje ir parodo juos kontekste. Kaip galima tikėtis fotografuojant laukinius gyvūnus, duoti jiems erdvės, vadinasi, naudoti ilgesnius objektyvus. Kartu su „Sony α7R III“ ir „α9“, Chris dažniausiai naudoja SAL 500 mm f/4 G SSM ir ketina pradėti naudoti naująjį FE 400 mm f/2,8 GM.
„Septyniasdešimt procentų mano kadrų užfiksuoti naudojant 500 mm objektyvą, bet aš taip pat naudoju FE 100–400 GM f/4.5–5.6 OSS, FE 70–200 mm f/2.8 GM OSS ir FE 24–105 mm f/4 G OSS, jei prireikia daugiau lankstumo arba jei gyvūnai prieina arčiau.“
Kaip matyti daugelyje Chris nuotraukų, teleobjektyvo židinio nuotolis nereiškia, kad aplinka tampa ne tokia svarbi arba susilieja ir išnyksta. Fotografuojant su teleobjektyvu iš tikrųjų galite kurti peizažą primenančias scenas tokiose plokščiose vietose kaip Serengetis, kur aplinka gali būti skurdi.
Laukinių gyvūnų fotografavimas panašus į peizažo fotografavimą – be galo svarbu gera padėtis. Išskyrus tai, kad fotografuodami gyvūnus, jūs turite rasti tinkamą padėtį ir laukti ne apšvietimo, o gyvūno. Labai svarbu geras vadovas. „Mes buvome Zambijoje, – aiškina Chris, – fotografavome liūtus ir sekėme vieną grobio tykantį patiną. Jei žinote, kaip liūtas elgiasi ir kur ketina eiti, galite įsitaisyti ir pasiruošti. Jums vis tiek prireiks sėkmės, tačiau tokių nuotraukų neįmanoma užfiksuoti sėdint automobilyje ir ieškant liūtų.“
Anot Chris, tas pats pasakytina ir apie nuotrauką, padarytą Masajų Maroje. „Tai – Juodoji uola, kur liūtai dienos pradžioje susirenka pažaisti. Geriausia fotografuoti, kai saulei pasislėpus už uolos susidaro foninis apšvietimas ir nuo liūtės ir jauniklių krinta šešėliai. Tereikia būti pasiruošusiems ir laukti. Jei nepavyks, nieko tokio, visada yra tokia rizika. Tačiau jei ten nebūsite, niekada neužfiksuosite kadro.“
Vaizdai yra galingi. Vienintelis kadras gali užfiksuoti emociją arba sužadinti jausmą.
