Aš esu Rubenas Scottas, filmų kūrėjas ir režisierius, kuriantis naratyvinius filmus ir reklaminį turinį.

Savo naujausiame projekte „Skirtingi, bet tokie patys“ norėjau pristatyti idėją, kad nors visi esame skirtingi, visada atsiranda dalykų, kurie mus sieja: bendri pomėgiai, hobiai ir smulkmenos, apie kurias paprastai nepagalvojame. Ši idėja iš tikrųjų buvo šio projekto atspirties taškas.“”

Nuo pat pradžių žinojau, kad filmavimo procesas bus gana sudėtingas. Filme vaidino daug aktorių ir jį kūrė gana didelė komanda. Iš patirties galiu pasakyti, kad tokios aplinkybės reiškia, jog nuolat reikia vienu metu balansuoti tarp vaidybos, laiko ir erdvės.

Istorija vyksta laukiamajame vykdant tyrimą, per kurį žmonės suporuojami pagal bendrus pomėgius, tačiau jie sužino, su kuo yra suporuoti, tik pačią tyrimo dieną. Tokia situacija leido mums tyrinėti nežinią ir anticipaciją. Dėl to galėjome pasakoti istoriją gana paprastai ir leisti žiūrovams sujungti taškus.

Viso filmo metu kamera judėjo minimaliai. Ji daugiausia tik stebėjo. Filme yra švelnių kameros vežimėlio judesių ir perkadravimų, kai jų reikia, bet nėra nieko, kas atkreipia į save dėmesį. Idėja buvo fiksuoti tik vaidybą ir leisti jai nulemti visa kita. Vaidyba buvo ypač svarbi, nes filme nėra dialogo.

Vieta taip pat stipriai paveikė tai, kaip viskas atrodė ir buvo pateikta. Filmavome įrašų studijoje, kuri jau pasižymėjo savitu charakteriu. Joje buvo šiltos spalvos medinės dailylentės bei oranžinių atspalvių ir ji pasižymėjo šiek tiek nostalgiška atmosfera. Filmavome ne tik tarp keturių baltų sienų ir tai mums iš tikrųjų labai padėjo. Užuot bandę statyti laukiamąjį nuo nulio, galėjome pasinaudoti tuo, kas jau buvo vietoje.

Filmavimo vieta natūraliai paveikė mūsų apšvietimo metodą. Naudojome didelį, švelnų šviesos šaltinį virš galvų, kad užtikrintume nuoseklumą ir galėtume greitai perstatyti FX5 kamerą. Tada pasitelkėme kambaryje įtaisytus šviestuvus, kad suteiktume vaizdui šilumos ir gylio. Tikslas buvo išlaikyti vaizdą švelnų ir natūralų, tuo pat metu užtikrinant pakankamai kontrasto, kad būtų galima tinkamai užfiksuoti veidus ir nukreipti žvilgsnį į pagrindinį veikėją centre.

Kadangi dirbome su kadre esančių šviestuvų ir tamsesnių erdvės kampų deriniu, mums labai padėjo daugiau nei 15 dinaminio diapazono žingsnių. Kadre dažnai matomos šiltos lempos, tačiau reikėjo užfiksuoti ir aplinkos detales. Tai padėjo padaryti ir FX5 bazinio ISO parinktys. Naudojantis šia kamera nereikėjo nuolat jaudintis dėl šviesių sričių pereksponavimo ar vaizdo triukšmo, neleidžiančio užfiksuoti detalių šešėliuose.

Naujojo sluoksniuoto 16,6 megapikselių jutiklio ir „Arles Prime“ objektyvų derinys puikiai užfiksavo ir aktorių veidų detales stambiuose planuose. Odos ir kostiumų tekstūros atrodė neįtikėtinai natūralios.

Spalvos buvo tai, į ką sąmoningai atsižvelgėme nuo pat pradžių. Norėjome sukurti ryškią spalvų paletę, šiek tiek įkvėptą XX a. 8-ojo dešimtmečio, tačiau norėjome, kad ji vis tiek būtų moderni. Tai turėjo būti geras išbandymas kamerai. Spalvos pirmiausia atsiskleidė dėl aprangos ir scenografijos, tačiau tai, kaip kamera tas spalvas užfiksavo, buvo būtent tai, ko ieškojome.

Buvo ypač svarbu tinkamai užfiksuoti odos atspalvius, nes naudodami tokį patį apšvietimą filmavome labai skirtingos išvaizdos aktorius. Turėjome užfiksuoti tarpusavyje derančius vaizdus. Pastebėjau, kad naudojant skirtingus nustatymus buvo galima nufilmuoti stabiliai ir natūraliai atrodančius odos atspalvius. Patyriau tai ir naudodamas „Sony Venice“ bei „Sony Burano“ kameras. Tos sistemos panašiai perteikia spalvas ir leidžia kontroliuoti šviesių sričių perėjimą. Ši kamera pasižymi tomis pačiomis savybėmis, tik turi mažesnį ir patogesnį korpusą.

Pasirinkome išsaugoti filmuotą medžiagą kameros atminties kortelėje ir filmuoti 16 bitų X-OCN formatu, nes žinojome, kad norime visiško lankstumo postprodukcijos metu. Kai kur šiek tiek paryškinome spalvas arba pakoregavome ekspoziciją kai kuriose kadro dalyse ir filmuota medžiaga išsilaikė labai gerai. Neatrodė, kad kažkas suirtų ar prarastų stabilumą. Net dirbant skirtingomis apšvietimo sąlygomis, odos atspalviai išliko nuoseklūs. Tai mums padėjo atliekant spalvų gradavimą.

Kalbant apie darbo eigą, dirbome su vidutinio dydžio komanda ir filmavome vieną dieną, todėl buvo labai svarbu dirbti greitai. Nustebino tai, kaip lengvai kamera prisitaikė prie mūsų filmavimo grafiko ritmo. Ji neprivertė mūsų sulėtėti ir mums nereikėjo permąstyti, kaip turėtume dirbti.

Kadangi anksčiau teko naudoti „Sony Venice“ ir „Sony Burano“ kameras, man buvo įdomu palyginti šią kamerą su kitomis „CineAlta“ linijos kameromis. Neatrodė, kad ši kamera daug kuo skiriasi; ji atrodė esanti tos pačios gaminių grupės dalis, tik pritaikyta lankstesniems projektams. Net meniu struktūra ir bendras valdymas atrodė pažįstami, o tai labai patogu, kai skirtingų projektų metu tenka pereiti nuo vienos „Sony“ kameros prie kitos.

Manau, kad naudotis FX5 buvo puikus pasirinkimas, nes ji suteikė mums daug laisvės: laisvę užfiksuoti tai, ko norėjome, be kompromisų, laisvę eksperimentuoti su vaizdais postprodukcijos metu ir laisvę sutelkti dėmesį į istoriją, o ne į įrangą ar techninius iššūkius. Būtent to ir noriu iš kameros.