Kai fotografuoju vestuves, turiu vieną bendrą tikslą – sukurti išties užburiantį vaizdą. Tačiau, kai tenka daug laiko stebėti porą, svečius ir dienos įvykius, gali būti sunku rasti akimirką eksperimentuoti ir pasitelkti kūrybiškumą. Bet kai dienos dinamika mažėja, stengiuosi surasti nuoširdų bei neįpareigojantį santykį su pora ir sukurti kažką unikalaus.
Šią nuotrauką padariau užmiesčio klube Santa Barbaroje 2022 m. balandį. Dieną prieš tai buvau toje vietoje, žvalgiau vietovę ir ruošiausi vestuvėms. Apšviestą medį pastebėjau eidamas kalva aukštyn golfo aikštyne. Tai buvo tobulas vaizdas: prieblandos šviesa ir medžio mirgėjimas. Supratau, kad turiu galimybę savo meilę fotografuoti portretus suderinti su dokumentiniu stiliumi ir tai porai užfiksuoti nepaprastą kadrą.
Šį kadrą padariau naudodamas savo „Sony Alpha 1“ ir FE 24–70 mm f/2,8 GM. Aikštelė buvo labai tamsi, danguje buvo mažai šviesos, šviesų buvo tik medyje. Norėdamas apšviesti porą, paprašiau asistento eiti šalia jos su blykste, pritvirtinta prie koto, kad apšviestų porą iš viršaus. Veikė blykstės nuolatinės šviesos režimas, todėl pora buvo apšviesta. Net ir esant tokiam minimaliam apšvietimui, „Sony Alpha 1“ automatinis fokusavimas vis tiek galėjo sekti porą jai einant per aikštelę. Taip pat džiaugiausi galėdamas fotografuoti ISO 2 000, nes žinojau, kad „Sony Alpha 1“ vaizdo kokybė yra nepranokstama.
Be galo pamėgau „Sony Alpha 1“, kai jis buvo išleistas, o 24–70 mm GM siūlo viską, ko man reikia, kad galėčiau lanksčiai fotografuoti vestuves ir neprarasčiau vaizdo kokybės. Šiuo metu naudoju objektyvo versiją „Mk II“, kuri pasižymi dar geresnėmis vaizdo kokybės, dydžio ir svorio ypatybėmis, o tai labai svarbu vestuves fotografuojant daug valandų.
Taip pat eksperimentuoju su ekspozicija, nes tarp objekto ryškumo, ypač baltos vestuvinės suknelės, ir nakties tamsos yra didelis skirtumas. Šiame kadre mano asistentas, kuris su blykste vaikščiojo šalia poros, beveik visiškai išnyko nakties tamsoje. Tačiau dėl mano „Alpha“ komplekto savybių, redaguojant man nereikėjo daryti nieko, išskyrus nedidelius ekspozicijos pataisymus.
Vienas dalykas, kurio niekada nedarau – fotoseanso metu porai niekada nerodau nuotraukos fotoaparato ekrane. Šie kadrai porai labai svarbūs, ir nors aš jiems pasakau, kokią turiu idėją nuotraukai ir kaip ji turėtų atrodyti, noriu, kad nuotrauka būtų visiškai tobula prieš ją pamatant porai. Todėl tokio kadro nerodau, net jei jį reikia tik šiek tiek patobulinti.
Noriu, kad tai būtų geriausia staigmena ir vestuvių dienos dovana. Dabar, kai pora atsispausdino didelio formato nuotrauką ir ji puikuojasi ant jų sienos, žinau, kad savo tikslą pasiekiau.
„Tobulumo paieškos netobulume“