Alex Farinelli neslepia, kad pirmą kartą jam kaip fotografui žengus į lenktynių trasą drebėjo kojos. Stebėti „MotoGP“ lenktynes jam buvo ne naujiena, o šis pirmasis profesionalus renginys per Misano Adriatico lenktynes 2011 m. tapo jo viso gyvenimo svajonės fotografuoti garsius lenktynininkus jų stichijoje išsipildymu.

„Lenktynes tiesiogiai esu stebėjęs ne vieną kartą“,  – sako Alex. – „O „MotoGP“ per televizorių žiūrėdavau nuo pat vaikystės. Bet būti čia, šalia savo garbinamų lenktynininkų, kvėpuoti tuo pačiu oru, uosti tą patį degalų ir degančios gumos kvapą, klausytis, kaip riaumoja vos už kelių centimetrų pro šalį zvimbiančių motociklų varikliai – tai buvo kažkas neįtikėtina, “ – tęsia jis. – „Pats to nenorėdamas pajunti adrenalino antplūdį. Tas jaudulys, lyg drugeliai pilve, lyg pašėlusi besidaužanti širdis – būtent tai ir bandau perteikti savo nuotraukose. Čia viskas sukasi apie aistrą ir emocijas, kurias sukelia buvimas ten, taip arti veiksmo.“

Tačiau kelias į „MotoGP“ fotografavimą nebuvo toks tiesus. Visai kaip trasoje besivaržantys lenktynininkai, Alex taip pat turėjo stengtis dėl šios galimybės. „Daugelį metų“,  – sako jis,  – „dirbau su kitais fotografais įvairiose varžybose, vykusiose mano regione. Fotografavau tokias sporto šakas kaip dviračių lenktynės, gimnastika, bėgimas, plaukimas. Dar nebuvau profesionalus fotografas ir daugiausiai dirbau kaip analitikas ir programuotojas. Tuo metu klausdavau visų, ko tik galėdavau, ar negalėtų man padėti patekti į „MotoGP“ lenktynes. Galų gale, buvau akredituotas dirbti Misano Adriatico. Man, be abejo, pasisekė, “ – juokiasi jis,  – „bet taip pat padėjo ir mano užsispyrimas, ir tai, kad niekada nepasiduodu.“

Akivaizdu, kad Alex aistringai žavisi sportu, kurį dokumentuoja, bet kaip jam viskas taip puikiai pavyksta? Kokius metodus jis naudoja perteikti emocijoms nuotraukose? „Kiekvienos lenktynės man yra ypatingos; visi lenktynininkai stengiasi iš paskutiniųjų, “ – aiškina jis. – „Todėl ir aš iš stengiuosi, kad mano nuotraukos būtų ypatingos ir kuo nors stulbintų ir žavėtų. Visa tai mane dar labiau motyvuoja. Man tai būtina kaip oras, kuriuo kvėpuoju.“

Kaip daugelis profesionalių sporto fotografų Alex tuos momentus įamžina su savo „Alpha 1“ ir „Alpha 9 II“. „Mano „Sony“ fotoaparatai tapo pagrindiniu įrankiu tobulinant savo darbą, “ – sako jis. – „Jais esu įamžinęs pačias įvairiausias situacijas. Pavyzdžiui, bet kurios diafragmos automatinio fokusavimo tikslumas ir greitis leidžia man savo darbą atlikti kūrybiškiau. Mėgstu naudoti didelės fokusavimo srities ir fotografuojamo objekto sekimo automatino fokusavimo režimus ir žinau, kad jais galiu visiškai pasikliauti. Tai reiškia, kad galiu dirbti kūrybiškiau, naudodamasis monitoriumi fotografuoti iš įvairių perspektyvų, pavyzdžiui, prie pat žemės arba iš kur kas už mane aukštesnio lygio.“

„Lenktynių trasoje, “ – tęsia jis,  – „būtina stebėti ir motociklus, ir lenktynininkus, kad suprastum, kaip jie juda ir matytum jų linijas. Būtent tada įmanoma įamžinti svarbius momentus. Labai praverčia, jeigu žinai trasą ir pažįsti lenktynininkus, nes tada visi elementai susijungia į bendrą visumą ir prisideda prie pageidaujamo efekto. Tokiu būdu trasa ir peizažas tampa esminiais mano kompozicijų elementais, kaip ir lenktynininkai. Tai padeda perteikti visas susikaupusias emocijas.“

Darant šią nuotrauką iš Barselonos, Katalonijos trasos, prireikė visų šių įgūdžių. „Čia trečias posūkis“,  – aiškina jis. – „Jis pagarsėjęs tuo, kad yra labai staigus. Matyti, kaip žemai lenktynininkas nuleidęs savo motociklą ir kaip arti trasos paviršiaus jis yra. Darydamas šią nuotrauką fotoaparatą pasidėjau ant žemės ir žiūrėjau per monitorių, todėl buvau tame pačiame lygyje kaip ir lenktynininkas.“

Kitoje nuotraukoje iš Barselonos Alex pasinaudojo trasos forma, kad įgudusiai užfiksuotų veiksmą. „Čia paskutinis posūkis, “ – aiškino jis. – „Man patiko kelkraščio išlinkimas, sustiprinęs greičio pojūtį nuotraukoje. Čia pritaikiau mažesnį – 1/40 sek. – užrakto greitį, kad kadre atsirastų susilieję judesiai. Tam visada naudoju ND filtrą ir plačiausiai atidarytą diafragmą“.

Fotografuojant lenktynių dienomis tenka su komandomis ir lenktynininkais dirbti ne tik trasoje, ir Alex turi puikių nuotraukų, kuriose užfiksuotos tokios dienos emocijos. „Kai fotografuoju garaže, pagrindinį dėmesį skiriu akims ir veido išraiškoms. Čia tenka tapti ypatingų situacijų liudininku, kol motociklininkas kalbasi su savo komanda arba daro kokius nors prietaringus gestus. Visa tai tik sustiprina bendrą įspūdį, nes emocijų čia tiek pat daug, kiek ir kadruose, kuriuose užfiksuotas veiksmas.“

„Garaže, “ – tęsia jis,  – „dažniausiai naudoju akių fokusavimo įrankį. Fotografuoju plačiai atidarytais objektyvais, tokiais kaip FE 24mm f/1.4 GM, nes žinau, kad tuomet objektyvas bus sufokusuotas į fotografuojamą objektą ir nebus praleista nei viena svarbi detalė. Kadrų pakartoti nebūna jokios galimybės, todėl turiu bet kokia kaina išvengti klaidų, viskas turi būti tobula, o šie fotoaparatai būtent tai ir užtikrina“.

Šioje nuotraukoje iš Portimao trasos Portugalijoje dabartinis pasaulio čempionas Fabio Quartararo neslepia palaimos dėl laimėtų lenktynių. „Jis atsisuko į mane ir džiaugsmingai mane pasveikino, “ – sako Alexas. – „Tai buvo nuostabi, nepakartojama ir labai emocinga akimirka. Esu vienas iš „Yamaha“ komandos fotografų ir galiu pasakyti, kad geri santykiai su lenktynininkais labai padeda tokiose situacijose. Kai lenktynininkai tavimi pasitiki, jie kur kas labiau atsipalaidavę ir pasitikintys, todėl ir nuotraukos išeina puikios.“

„Gali atrodyti, kad tai savaime suprantama, “ – apibendrina Alex,  – „bet fotografijoje kiekvienas turi mokytis ir stengtis ieškoti savo kelio. Fotografuojant motokrosą labai praverčia, jeigu žinai trasas ir gali prognozuoti, kas nutiks. Tačiau lygiai taip pat svarbu ieškoti savo stiliaus, užuot mėginus būti kaip visi. Man svarbiausia – parodyti, ką jaučiu, o tos emocijos gali trukti vos akimirką. Be mano „Sony“ įrangos greičio ir tikslumo visa tai pasiekti man būtų kur kas sunkiau.“