Pajusti šaltuką

Fotografija mūsų gyvenimuose yra labai svarbi – fotografuodami fiksuojame praeitį, tačiau pačios nuotraukos yra tik langas į realybę. Žinoma, nuotraukose matyti nenuginčijamas, laike sustingęs momentas, tačiau jos yra dvimatės, neperduoda garsų, kvapo arba tiesioginių buvimo toje vietoje pojūčių. Todėl svarbiausia fotografavimo įgūdžių dalis yra nuotraukų gebėjimas perteikti buvimo „ten“ jausmą.

„Man, – pradeda Bertrand Bernager, – perteikti tai labiausiai padeda tekstūra, kurią naudoju taip, kad žiūrintysis jaustųsi galįs tą vietą pasiekti ir paliesti.“

„Puiki galimybė patikrinti šią teoriją atsirado per paskutinę kelionę į Islandiją“, – paaiškina jis. „Visai neseniai baigiau fotografijos studijas, – sako Bertrand, – ir Paryžiuje padariau daug gatvių ir architektūros kadrų. Tačiau visada skatinau save išbandyti kažką naujo. Viena iš idėjų buvo pradėti peizažų projektą ir visai netikėtai atsidūriau Islandijoje viduryje žiemos. Tuomet tikrai peržengiau savo komforto zonos ribas, tačiau fotografijoje tai mane labiausiai ir žavi – begalinės galimybės keliauti ir būti drąsiam!“

„Net –20 laipsnių šaltis, viena po kitos siaučiančios Atlanto pūgos ir dyki vulkaninių uolienų tyrlaukiai beveik įvarė man šoką“, – sako Bertrand. Tačiau tokio efekto jis ir tikėjosi.

„Tai išties svetimas peizažas, – tęsia jis, – nesvetingas, suteikiantis keistų pojūčių ir iš pradžių sunkiai suvokiamas. Be juodos vulkaninės uolienos ir balto sniego bei ledo nėra beveik jokių kitų atspalvių.“

Suprasdamas, kad nepasirinkęs kažkokios struktūros jis negalės prasmingai fotografuoti naujų stimulų ir pasirinkimų chaose, Bertrand prisiminė gerąją praktiką. „Kaip fotografas, turi save su kažkuo susieti, kitaip visuma tave užgoš ir darysi atsitiktinius kadrus.“ Ieškodamas kažkokių apribojimų jis „nusprendė, kad dėmesį reikia sutelkti į visišką buvimo ten atšiaurumą.“

Kad galėčiau tiksliai perteikti tekstūrą, „nusimoviau vieną pirštinę ir paliečiau uolieną bei ledą. Kai pagalvoji, juk negali apibūdinti skonio jo neparagavęs. Taigi, kaip galėčiau kažkam nupasakoti pojūčius pats prie to neprisilietęs?“

Vatnajokudlio ledyno – didžiausio Islandijos apledėjimo – nuotraukose Bertrand pagyvino ledo uolas kruopščiai parinkdamas fotoaparato nustatymus ir sumaniai išnaudodamas šviesą – abu šie dalykai padeda gauti tekstūros vaizdą. „Šviesa ir jos spalva apibrėžia tekstūrą, – paaiškina jis, – kadangi šias olas aptikome dieną, kai dangus buvo mėlynas, ledas taip pat buvo gilios žalsvai melsvos spalvos. Tą patį daro ir fotografavimo kryptis – mažiau išsklaidyta šviesa išryškina tekstūrą.“

„Kiekviena ola yra unikali, – tęsia jis, – jos susidaro kiekvieną sezoną ir vėl pranyksta. Tokia jau ledo prigimtis. Man taip pasisekė, kad jas išvydau.“ Norėdamas atskleisti ledo tekstūras stambiu planu, jis naudojo vieną iš savo fotoaparatų „Alpha 1“ su objektyvu FE 12–24 mm f/2,8 GM ir fotografavo nustatęs plačiakampį 12 mm židinio nuotolį bei rankiniu būdu sufokusavęs mažiausią atstumą. „Priglaudžiau objektyvą prie pat ledo, kad būtų matyti oro burbuliukai ir smėlis jame. Kai fotografuoji iš taip arti, jautiesi, tarsi būtum po vandeniu.“

Fotografuojant čia buvo svarbu pasirinkti platų kampą ir mažą ryškumo gylį, tačiau mano patikimas fotoaparatas „Alpha 1“ lengvai susidorojo su šia užduotimi. „Kitaip nei siaura diafragma, – sako jis, – plati diafragma leidžia sudaryti kontrastą tarp ryškių ir sulietų sričių, todėl šios natūralios tekstūros tampa išraiškingesnės. Jos atrodo ryškesnės ir daugiau trimatės išvaizdos.“

Toks pats kontrasto perteikimas pastebimas ir Bertrand darytose Breiðamerkursandur – „Deimantų paplūdimio“ – nuotraukose, kuriose matyti juodame smėlyje išsibarstę, saulėje tviskantys maži ledo gabalėliai. „Vėlgi, – sako jis, – kontrastas atkreipia žvilgsnį į ryškią tekstūrą, bet šįkart lėtu užrakto greičiu suliejau bangų ir aplink gabalėlius slankiojančio smėlio vaizdą. Šį kadrą fiksavau apie 10 sekundžių.“

„Iš tiesų, – tęsia jis, – tai buvo vienintelis kartas per visą kelionę, kai naudojau trikojį. „Alpha 1“ korpuse įdiegtas penkių ašių vaizdo stabilizavimas veikia taip gerai, kad „kojų“ prireikia tik ilgai ekspozicijai ar fotografuojant naktį.“

„Sony Alpha 1“ naudoju jau ilgiau nei metus, – tęsia jis, – tai geriausias įrankis profesionalams, nes kiekvienas parametras yra aukščiausio lygio. Tiek 50 megapikselių raiška, tiek dinaminis diapazonas užtikrina puikią vaizdo kokybę. Jis taip pat puikiai fotografuoja esant silpnam apšvietimui, turi nuostabias automatinio fokusavimo funkcijas ir pagamintas kaip tankas. Fotografavau –20 laipsnių šaltyje, pučiant stipriam vėjui ir sningant, tačiau fotoaparatas nei karto neišsijungė.“

„Alpha 1“ pagamintas taip, kad galėtum juo pasitikėti, – padaro išvadą Bertrand, – o tai, kad su juo gali fotografuoti bet ką, reiškia, jog šis fotoaparatas taip pat yra puikus įrankis eksperimentavimui. Peizažų nuotraukos man buvo tokia pat naujiena kaip ir Islandija. Tikiuosi sugrįžti čia vasarą, kai vaizdas bus visiškai kitoks – nauja vieta, kurią galėsiu patirti ir liesti – ir būsiu laimingas turėdamas „Alpha 1“ su savimi.“